Kai tik ji pagimdė, neturėjau jokių pretenzijų jos išvaizdai, suprasdamas, kad jai reikia atsistatyti ir užsiimti vaiku, jai nerūpi grožis.
Bet gali būti, kad per šiuos metus jai susiformavo kiti įpročiai, jai visiškai neberūpi , kaip ji atrodo. Apie antsvorį aš nekalbu, tai praeina ne taip greitai ir aš tai suprantu, bet juk galima kažkaip rūpintis šukuosena ir drabužiais?
Dar apie metus švelniomis užuominomis stengiausi leisti jai suprasti, kad su išvaizda reikia kažką daryti, tačiau ji praleisdavo mano žodžius pro ausis.
Iki dekreto pabaigos liko metai, kai jau aš nebeišlaikiau ir pradėjau jai tiesiai sakyti, kad ji pavirto nežinia kuo, man nemalonu būti šalia jos.
Iškart kilo skandalas, ji apkaltino mane visomis mirtinomis nuodėmėmis, priekaištavo, kad ji, šiaip jau, man išnešiojo ir pagimdė vaiką, todėl aš neturiu teisės reikšti jai pretenzijų.
Aš juk neprašau jos sulieknėti iki modelio, bet juk su savo išvaizdą – šukuoseną, drabužius, manikiūrą ir odos būklę prižiūrėti galima.
Dabar ji aiškina, kad visa tai – sveikatos problemų rezultatas. Tačiau aš ją siunčiu pas gydytojus, ji neina, rasdama šimtus pasiteisinimų, ir aš suprantu kodėl.
Gydytojai nieko neras ir jai nebebus kuo dangstytis.
Žiūriu į draugų žmonas, kurios irgi turi vaikų, ir sunkiai atsidūstu matydamas, kaip gerai jos atrodo, o paskui prisimenu savąją ir pasidaro liūdna.
Nežinau, kiek ilgai galėsiu visa tai kęsti...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą