Laisvi vaikai į mokyklą neis

Ugdymas šeimose (angl. „homeschooling“) - tai savarankiškas pavienio mokymosi formos organizavimo būdas, kuomet vaikas yra ugdomas šeimos ir bendruomenės aplinkoje, pasitelkiant įvairias mokymosi priemones, leidžiant jam savu tempu, pagal savo poreikius ir pomėgius ugdytis - kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos.

Lietuvoje ugdymas šeimose legalizuotas tik prieš metus. Tokį mokymosi proceso organizavimo būdą pasirinkusi šeima sudaro su mokykla bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią šeima ugdo vaiką (-us), o mokykla konsultuoja ir vertina mokinio pažangą.

Mokykla šeimai gali teikti turimas mokymosi priemones, tačiau vaikai gali būti ugdomi nebūtinai iš jų, nebūtinai mokyklos nustatytu eiliškumu, jie gali pasirinkti individualų mokymosi planą, laisvai naudotis kitais pasirinktais mokymosi resursais.

Tiesa, šeima privalo laikytis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintų bendrųjų ugdymo planų, du kartus per metus atvykti atsiskaityti į mokyklą, o gale mokslo metų paruošti laisvos formos metinę vaiko individualios pažangos stebėjimo, fiksavimo ir vertinimo ataskaitą.

Populiarumas auga

Pasak Mokymosi šeimoje asociacijos vadovės Agnės Kundrotienės, praėjusiais mokslo metais ugdymosi šeimoje (toliau UŠ) formą pasirinko 64 vaikai, iš jų - per 10 klaipėdiečių. Šiais metais duomenys apie vaikų, ugdomų namuose, skaičių dar nežinomi.

"Žinome, kad dokumentams į mokyklas teikti reikalingų pažymų į teritorinius Vaikų teisių skyrius ir savivaldybes kreipėsi daugmaž dvigubai didesnis skaičius šeimų nei praėjusiais metais. Ar visos besikreipusios šeimos sudarys rugsėjo mėnesį sutartis su pasirinktomis mokyklomis, ar vis dėlto persigalvos, sužinosime rudenį.

Taip pat reikėtų pasakyti, kad keletas šeimų, pasirinkusių UŠ pernai, šiemet šio mokymosi būdo nebetęs - joms jis nepasitvirtino, ir tie vaikai grįžta prie kasdienio mokyklos lankymo. Visa tai rodo, kad viskas labai reliatyvu, ir konkretūs skaičiai iš tiesų metai iš metų gali kisti tiek viena, tiek kita kryptimi, priklausomai nuo daugybės pasaulyje ir valstybėje vykstančių reiškinių", - komentavo A. Kundrotienė.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Laimos Prižgintienės duomenimis, Klaipėdoje šiais metais UŠ modelį pasirinko 8 vaikai, visi jie namuose mokysis pagal pradinio ugdymo programą. „Ši naujovė nėra populiari. Be to, praėjusiais metais, kai visi vaikai buvo priversti mokytis nuotoliniu būdu, daugelis, matyt, įvertino ir UŠ minusus“, - pastebėjo L. Prižgintienė.

Paskatino karantinas

A. Kundrotienė pridūrė, kad šeimos gali pasirinkti mokyklą nebūtinai toje savivaldybėje, kurioje gyvena. Praėjusiais metais daugiausia UŠ sutarčių buvo sudaryta su Kardokų gamtos mokykla, esančia Kazlų Rūdoje.

„Ugdymosi šeimoje forma domisi, sakyčiau, trys kategorijos šeimų. Vienos jų - tos, kurios nuo ankstyvo vaiko (-ų) amžiaus domisi švietimo alternatyvomis ir turi galimybes skirti vaikams daug dėmesio padedant organizuoti jų mokymosi procesą bei motyvuoti juos mokymuisi, antros - kurių vaikai jau anksčiau yra lankę mokyklą kasdieniu būdu, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji vaikui (ar, tarkime, “sunkus" vaikas mokyklai) netiko, todėl jie buvo priversti ieškoti individualių sprendimų.

Trečia šeimų kategorija - tos, kurias praėjusių metų karantinas paskatino ieškoti efektyvesnių būdų vaikų ugdymui, tos, kurios pamatė nuotolinio mokymosi plius ar minusus, paskatinusius atidžiau pasižiūrėti į savo vaiko ugdymosi procesą ir ieškoti efektyvesnių mokymosi būdų", - pasakojo A. Kundrotienė.

Visgi šią ugdymosi formą, anot pašnekovės, Lietuvoje pasirinko tik 0,1 proc. mokinių, kas rodo, kad visuomenės susidomėjimas šia ugdymosi forma, lyginant su šalimis, kuriose ugdymas šeimoje gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį, yra dešimtį kartų mažesnis.

„Praėję mokslo metai buvo sujaukti. Visa Lietuva mokėsi namuose kone visus metus. Tad galėjo įvertinti ugdymo namuose pranašumus ir trūkumus, tačiau mes kol kas negalime daryti šios ugdymo alternatyvos apibendrinimų“, - pažymėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėjas Alvydas Puodžiukas.

Lietuvoje, anot pašnekovo, UŠ buvo reglamentuotas atsižvelgiant į tėvų pageidavimus. „Užsienyje toks mokymosi būdas jau seniai egzistuoja ir yra itin populiarus ten, kur iki mokyklos vaikams tenka važiuoti didelius atstumus. Lietuvoje ši alternatyva labiau aktuali gyvenantiesiems ar daug keliaujantiems užsienyje, taip pat grįžusiems iš užsienio mokiniams, norintiems tęsti mokslus toje pačioje mokykloje“, - papildė A. Puodžiukas.

Kiekvienas vaikas - individualybė

Klaipėdietė Saulė (vardas pakeistas) nusprendė savo vaiką ugdyti namuose pagal pradinio ugdymo programą. Paklausta, kodėl pasirinko šią alternatyvą, pašnekovė įvardijo ne vieną argumentą.

Mama prisiminė, kad dar priimant jos vaiką į pirmą klasę valstybinėje mokykloje nebuvo darytas joks psichologinis, emocinis ir gebėjimų testas, net žaidimo forma.

"Mes visi esame skirtingi su savo charakterio savybėmis, būdo bruožais, stiprybėmis ir silpnybėmis. Manau, kad tokios žinios apie vaiko asmenybę labai palengvintų mokytojos darbą ir mokymosi efektyvumą. Klasėje, kurią lankė mūsų vaikas, buvo vienas bendramokslis, akivaizdžiai turintis spec. poreikių - bet jo tėvai to nepripažino. Vienas mokinys kasdien išbalansuodavo visą klasę, neigiamai veikė tiek mokytojos, tiek vaikų emocinę būseną, ir niekas negalėjo to sustabdyti.

Mūsų vaikui, ilgai ir nuoširdžiai ugdytam namuose, pripratusiam susikaupti ir atlikti užduotis ramiai, didelė mokyklos klasė (daugiau nei 20 mokinių) netiko ir todėl, kad jis negavo dėmesio individualiems poreikiams.

Dėl to tikrai nekaltinu mokytojų, nes jos paprasčiausiai fiziškai negebėtų tiek laiko skirti kiekvienam. Stengiausi mūsų klasėje padėti absoliučiai viskuo, kuo tik įmanoma, deja, to nepakako.

Jeigu norėtume keliauti, vaikui mokantis šioje klasėje, niekas individualiai nesuteiktų nuotolinio mokymo (nors mūsų vaikas gabus, buvo daug ugdomas namuose ir sugebėtų eiti kartu su visais tokiu pat tempu, nepaisant kurioje šalyje mes būsime).

Galiausiai mums nepriimtinas privalomas vaikų testavimas mokykloje", - dėstė mama.

Saulė pažymėjo, kad vaikas taip pat labai džiaugiasi šeimos sprendimu dėl ugdymo namuose. "Jis nekantrauja prisidėti prie veiklos kūrimo, būrelių pasirinkimo, ugdymo erdvės tobulinimo. Jaučia, kad nebus pažeistos jo prigimtinės teisės - būti laisva, kūrybiška asmenybe, ir neprivalės daryti priverstinių dalykų, kas dažnai būna labai negražu mažo, dar augančio žmogaus pasaulio atžvilgiu.

Be to, namuose vaikas mato pavyzdį - organizuotą mamą, kuri tik siekia jo visapusiško saugumo, ugdymo ir socialinės gerovės išpildymo, imasi įgyvendinti iniciatyvas. Manau, kad jaunam žmogui yra labai svarbu matyti drąsaus žmogaus pavyzdį, stebėti, kaip jis susitvarko su problemomis, nes bijoti ir neišdrįsti galime visi, bet įveikti baimes ir žengti pirmyn - ne kiekvienas", - kalbėjo Saulė ir pridūrė, kad puoselėja svajonę ateityje Klaipėdoje pasiūlyti vaikams tokį ugdymo modelį, jog jie, dirbdami tiek individualiai, tiek grupėje, išmoktų ne tik rašyti, skaičiuoti ir kitų privalomų dalykų, bet būtų paruošiami savarankiškam gyvenimui: išmoktų gaminti maistą, tvarkytis, pasirūpinti šalia esančiu.

„Man atrodo, kad svarbiausia ugdant vaiką individualiai patenkinti jo saugumo, socialinės gerovės poreikius, padrąsinant ir motyvuojant padėti atskleisti jo stipriąsias savybes, o silpnąsias - pastiprinti“, - sakė Saulė.

Pliusai ir minusai

Mokymosi šeimoje asociacijos vadovė, paprašyta įvardinti UŠ pranašumus ir trūkumus, pirmiausia įvardijo, kad ši mokymosi alternatyva padeda šeimoms efektyviau išnaudoti laiką.

"Laiko sutaupoma ne vien kelionėms į / iš mokyklą (-os), bet ir mokymosi procese, kuomet yra daugiau galimybių vaikui susikaupti, giliau pasinerti į mokomuosius dalykus. Sutaupytas laikas leidžia pasirinkti daugiau neformaliojo ugdymo užsiėmimų ar užsiimti kita mėgstama veikla.

Mokydamiesi savu tempu, vaikai nebeturi poreikio vakare daryti namų darbus, nes viską, kas neaišku, išsiaiškina čia pat.

Jau nekalbant apie resursų pasirinkimo galimybes, kuomet vienai ar kitai temai išsemti tu gali pasitelkti ne tik vadovėlius, bet ir filmus, knygas, įvairias edukacijas ir ekskursijas, aktualias konkrečiam vaikui konkrečiu metu.

Vaiko dalyvavimas planavimo procese - taip pat vienas iš pliusų. Nors mokymasis vyksta pagal bendrąsias ugdymo programas, tačiau vaikas ir tėvai yra dažnu atveju laisvi pasirinkti mokymosi dalykų eiliškumą, lanksčiai organizuoti savaitines veiklas, priklausomai nuo visos šeimos užimtumo ar netgi gero / blogo oro.

Taip pat prie pliusų paminėtinas ir tėvų-vaikų ryšys, kuris ugdymosi šeimoje atveju neišvengiamai kuriamas. Vaikai didžiąją laiko dalį elgesio modelių mokosi iš suaugusiųjų, o ne iš savo bendraamžių, todėl paprastai dauguma jų, pasak tarptautinių longitudinių tyrimų, esti brandesni už savo bendraamžius.

Minusai daugiausiai turbūt yra ekonominiai, nes toli gražu ne kiekviena šeima gali sau leisti skirti daug laiko vaikų ugdymui ir vaikų socialinių poreikių užtikrinimui, visgi ir tai šeimos sprendžia labai įvairiai, todėl tai - daugiau požiūrio reikalas, manyčiau", - kalbėjo A. Kundrotienė.

A. Puodžiukas kaip pagrindinį UŠ mokymo būdo trūkumą įvardino vaiko izoliaciją nuo bendraamžių, o pranašumą - individualų, pagal vaiko poreikius ir asmenybę pritaikytą ugdymą.

A. Kundrotienė pažymėjo, kad didžiausias iššūkis, kylantis šeimoms, pasirinkusioms UŠ, yra gebėjimas motyvuoti vaikus mokytis namuose, sukurti jiems smalsumą skatinančią aplinką, formuoti vaiko charakterį.

„Kita vertus, tai - daugiau baimės ir aukšti pačių šeimų išsikelti lūkesčiai, žinant, kad visuomenė į juos žiūri pro padidinamąjį stiklą, todėl jaučiamas tarsi spaudimas būti geresniems nei iš tiesų jie yra ar būtų, kuomet vaikas lankytų mokyklą įprastu būdu“, - pažymėjo A. Kundrotienė.