Tai veikiausiai lems, kad svaigalų mėgėjai apsipirkimui rinksis kaimyninę šalį. Juo labiau, kad tuo pačiu galima prisipirkti ir kitų prekių - ypač pieno produktų, kurie kažkodėl gerokai pigesni nei Lietuvoje.
Panašu, kad lietuviai veršis dalį savo pinigų palikti Latvijoje, kaip kad dabar mėgsta apsipirkinėti Lenkijoje.
Tai bent kainos
„Vakaro žinios" rugpjūčio pradžioje apsilankė Latvijos miestelyje Neretoje, esančiame apie 5 km nuo sienos su Lietuva, ir dar kartą buvo maloniai nustebusios. Ne tik dėl tvarkingų kelių įvažiavus į Latviją, ne tik dėl preciziškai nupjautų vejų miestelyje, pagal gyventojų skaičių net neprilygstančiame Šeduvai.
Bet ir dėl kainų. Apie alkoholio kainas visi žinome - „šiauriniai" lietuviai važiuoja į Latviją, nes net ir tolesnė kelionė atsiperka vien įsigijus kelis butelius alaus.
O, pavyzdžiui, degtinės puslitrį Neretoje galima rasti nuo 5,29 euro. Lietuvoje pats pigiausias to paties 38 proc. stiprumo ir tokio paties kiekio gėralas, kurį pavyko rasti - 6,29 euro.
Apie alų kalbėti išvis neapsiverčia liežuvis: Neretoje 5,2 stiprumo alaus puslitrį galima nusipirkti už 0,79-0,99 euro, 5,8 proc. stiprumo - 0,89-1,19 euro. Aišku, išrankesni mokėtų daugiau. Pabandykite tokias kainas atrasti Lietuvoje.
Tačiau labiausiai nustebino pieno produktų kainos. Neskaitant varškės, visa kita Latvijoje kainuoja gerokai pigiau, nors PVM ten yra tokio paties dydžio, o akcizai, kaip žinome, bent jau pas mus taikomi tik kurui, svaigalams, rūkalams, elektrai. Pienui netaikomi ir Latvijoje.
Latvijoje net litrą pieno (2,5 proc. riebumo, tetrapake) galima įsigyti už 0,69-0,79 euro, 450 gramų 30 proc. riebumo grietinės pakuotė kainuoja nuo 1,79 euro. Įdomu, kad pardavinėjamas ir 4,2 riebumo pienas (Lietuvoje tokio nė su žiburiu nerasi) - vos po 1,59 euro už 2 litrus. Tiesa, ant pakuotės yra nuoroda: „Igaunija".
Kitaip tariant, pienas yra ne vietinis, o estiškas. 82 proc. riebumo sviesto (180 gramų) galima surasti už 2,19 euro, litrą kefyro (tetrapake) - už 1,19 euro. Kas perka pieno produktus Lietuvoje, žino, kad kainos pas mus - maždaug trečdaliu didesnės.
Įspėja apie pavojų
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis „Vakaro žinioms" teigė Latvijoje nebuvęs maždaug septynerius metus.
„Labiausiai stebina, kad ir Lietuvoje kainos net tame pačiame prekybos centre labai skiriasi. Pavyzdžiui, lenkiško „Pilos" pieno litras kainuoja iki euro, lietuviškas - apie pusantro. Kaip jos gali skirtis, kai Lenkijoje pienas valstybės nesubsidijuojamas? Kaip ir Latvijoje. Galbūt tai lemia prekybininkų apetitas? Prekybininkų noras visada yra daugiau uždirbti. Kodėl lietuviai nori uždirbti daugiau - belieka spėlioti", - svarstė V.Pranckietis.
Anot jo, blogiausia, kad Seimas, neatsižvelgdamas į akcizų dydį aplinkinėse valstybėse, nusprendė dar trejus metus kasmet didinti akcizą svaigalams.
„Latvijoje alkoholis jau ir taip pigesnis, o kainos dar labiau ims skirtis, kai pas mus akcizas didės. Bus taip pat, kaip buvo su Lenkija - kai žmonės ten važiavo apsipirkti, kaip kad šveicarai važiuoja apsipirkti į Prancūziją", - įspėjo V.Pranckietis.
Neįtikinamas argumentas
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Valius Ąžuolas akcentavo, kad nemaža dalis Latvijos pieninių pieną perka iš lietuvių, moka net geresnę kainą, tačiau parduotuvėse kainos vis tiek yra mažesnės.
„Pats gyvenu netoli Latvijos, todėl dažnai ten apsiperku. Žinau, kad litrą pieno galima nusipirkti kone dvigubai pigiau nei Lietuvoje. Akivaizdus pavyzdys, kad čia yra mūsų prekybininkų susitarimas.
Dar įdomu, kad Latvijoje nemažai lietuviškų prekių, ne tik pieno produktų, galima įsigyti pigiau nei Lietuvoje. Tai dar kartą įrodo mūsų prekybininkų godumą. Kai kas bando aiškinti, kad kainos priklauso nuo rinkos dydžio. Tačiau Latvijos rinka yra gerokai mažesnė", - pabrėžė V.Ąžuolas.
Komentuoja Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS
R.Juknevičius akcentavo, kad pieno supirkimo kainos Latvijoje ir Lietuvoje beveik nesiskiria.
„Tačiau kai per 2023 m. krizę itin nukrito žaliavų supirkimo kainos, pagrindinis mūsų žemdirbių reikalavimas buvo neskirti iš biudžeto pinigų nukentėjusiems nuo tos krizės.
Pagrindinis reikalavimas buvo sureguliuoti santykius maisto tiekimo grandinėje. Nes dabar galutinę kainą, kurią moka pirkėjas, sudaro keli komponentai: pati žaliavos kaina, perdirbėjų dalis bei prekybininkų marža. Ir, aišku, valstybės mokesčiai.
Mes sakėme, kad greitai pasieksime, jog Lietuvoje maistas bus kone brangiausias ES. Tačiau iš premjerės išgirdome, kad tai netgi gerai. Esą yra pasiturinčių, kurie sutinka mokėti daug. O tada surenkama ir daugiau PVM.
O esą kuo didesnis PVM, tuo labiau galima padėti skurstantiems, kurie to maisto neįperka. Išgirdę tai labai nustebome. Nes supratome, kad mūsų gyventojai yra tokios politikos įkaitai. Ne keista, kodėl pas mus ir per energetikos krizę infliacija buvo didžiausia, nes valdžiai tai - paranku. Ir didėjančios kainos nekėlė jokio susirūpinimo", - akcentavo R.Juknevičius.
Pasak jo, lietuviai, mokėdami brangiai už 2 ar 2,5 proc. riebumo pieną, moka dukart, mat perdirbėjai iš to paties produkto pagamina ir dar kokį nors produktą - sviestą, grietinę ar pan.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą