Neseniai teko apsilankyti pačiame ilgiausiame ir neįtikėtinai gerai išsilaikiusiame. Istoriniame Amtsvitės rajone, netoli uosto. Ir dar pirmą kartą išvysti patį baisiausią žudiką po žeme…
Kai 1939 m. hitlerinė Vokietija aneksavo Klaipėdą ir jos kraštą, pačiame mieste bei jo prieigose iki 1944 m. buvo statoma įvairiausia karinė ir civilinės saugos infrastruktūra gynybai.
Miestą (kartu su Kuršių nerijos šiaurine dalimi) supo priešlėktuvinės gynybos baterijos, jis tapo tvirtove, kurios Raudonoji armija nesugebėjo įveikti nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. sausio. Ir neiįveikė: įžygiavo į tuščia miestą su keliais pasilikusiais nelaimėliais. Dalis tos karinės infrastruktūros išliko.
Nuo bombardavimų laikinai pasislėpti skirtos tunelinės (tiesios, laužytos, “U” formos) slėptuvės – taip pat.
Žinoma, ne visos: ant kai kurių buvo suręsti namai, kitos – tiesiog nugriautos, dalis – apgriautos išsaugant tik fragmentus. Viso Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tunelinių slėptuvių mieste dabar žinome apie 30.
Yra puiki Liudo Dambrausko nuotrauka, kurioje stovi mergaitė prie Bokštų g. bažnyčios sienos, ant kurios – laužyta rodyklė, nurodanti slėptuvės kryptį su virš jos nupiešta krentančia aviacine bomba.
Geriausiai žinome vokiškas slėptuves Mėmelburgo piliavietės rytinėje kurtinoje, Jono kalnelyje, Joniškės g., po Bangų g., Baltikalnio g., Sportininkų g., Ferdinando skvere, Daržų g., prie geležinkelio stoties, Pirmojoje vandenvietėje, prie vasaros esatrados ir kitur.
Visos apleistos – sandariai uždarytos, užkaltos, tad patekti į jas galimybių nėra.
Nebent pasiseka. Kaip šįkart man.
Kažkas demontavo užkaltą įėjimą į tikrai vertą dėmesio tunelinę slėptuvę, esančią tarp Gegužės ir Plytų g. Šalia 1912 m. statyto Matų ir saikų rūmų pastato. Tad pasinaudojau proga ir vienas pasivaikščiojau po šią išskirtinę slėptuvę.
Keistas jausmas. Kai esi vienas, nežinai, ar viduje rasi kokių agresyvių gyventojų, nesi niekada čia buvęs ir net mates brėžinį (ne viena slėptuvė, baterija juos turi, todėl būna drąsiau tyrinėti).
Dabar žinau, kad reikės įsigyti daug galingesnį žibintuvėlį, nes kišeninis vokietukas kokybiškesnių nuotraukų darymui netiko.
Pirmiausiai, kas krito į akis vos nusileidus į slėptuvę, tai numestos, surūdijusios medinės durys, apkaltos plona skarda. Jos – vokiškos. Yra versija, kad tokias statė jau karo pabaigoje, apie 1944 m., tad ir ši slėptuvė gali būti to laikotarpio.
Už jų – jau hermetinės, storos durys, kurios turėjo paslaptį, kurią išsiaiškinau tik kelionės po žeme pabaigoje.
Ši slėptuvė – neprišnerkšta (netikiu, jog kas nors specialiai valė, matyt, buvo nuolat užsandarinta, nes yra privačioje vieno Klaipėdoje garsaus verslininko valdoje, ir benamiai ten negalėjo patekti), sausa, joje išlikę gana nemažai autentiškų detalių.
Vaikščiodamas visiškoje tamsoje ir pasišviesdamas savo kišeniniu vokietuku fotografavau ir tuo pačiu braižiau slėptuvės struktūrą.
Pasirodo, jos ilgis – apie 100 m.
Ji driekiasi po žeme statmenai Gegužės g, o už kokių 40 metrų staiga pasisauka 90 laipsnių kampu.
Ties pabaiga – pagalbinės patalpos, dar vienas posūkis, kuris išveda tiesiai į Plytų g. Iš šios pusės įėjimas į slėptuvę yra su metalinėmis durimis.
Viduryje tunelio nustebino įrengtas šulinukas su išlikusiu mediniu dangčiu.
Oro vėdinimo vamzdžiai, oro kondicionavimo patalpos įrangos dalis ir… tualetai. Du klozetai – aiškiai ne karo laikų, tačiau vienoje tunelio “kišenėje” buvo galbūt ir vokiškas pisuaras.
Pagalbinėje patalpoje radau daug sutręšusių lentų.
Buvusios durys. Mėtėsi ir skardinė su įrašais. Labai vyliausi, kad bus vokiški, tačiau šioje vietoje išaiškinėjo dar didesnė įdomybė: ant skardinės dangčio kirilica buvo užrašyta “Антифрикционная смазка ЦИАТИМ нетто 680 г ГОСТ 8267“. Sovietmečio laikų lubrikantas, antifrakcinis tepalas.
Tik grįždamas supratau, kad ši tunelinė, vokiška slėptuvė turėjo ir antrinę paskirtį: ant hermetinių durų radau rusiškus trumpinius “ОТК” (открыть, t.y., atidaryti) su rodyklėmis.
Vadinasi, ji buvo parengta (pritaikytos jau buvusios vokiškos hermetinės durys, gal įrengta nauja elektros instaliacija ir pan.) ir Šaltojo karo metu, siekiant apsisaugoti nuo radiacijos, kurią sukeltų atominės bombos sprogimas.
Įdomus buvo potyris. Vaikštai tuneliais, o ausis pasiekia mašinų gaudesys, net juodųjų strazdų čirenimai. Per tą valandą, praleistą slėptuvėje, siaubingai pasiilgau dienos šviesos.
Kartu pagalvojau, koks košmaras, psichologinė trauma buvo ir tebėra ukrainiečiams, kurie dėl Rusijos armijos miestų bombardavimų priversti savaites, mėnesius leisti panašiose vietose.
Apie Mariupolio “Azovstal” plieninius gynėjus nė nekalbu.
Prie išėjimo į Plytų g. išvydau ir baisųjį žudiką.
Jį pamatysite nuotraukose.
Skaičiau, kad egzistuoja toks padaras tik knygose. Musėžudis. Mikroskopinis grybas. Tik šįkart jo aukomis tapo vorai.
Šio grybo sporos sudygsta gyvūno paviršiuje, o grybiena įauga į vidų, išsiraizgo ir lėtai, lėtai žudo padarą iš vidaus. Kol jis, visas tapęs grybų gijų raizgalyne, nugaišta, o pats grybas subrandina vaisius.
Jie atrodo, kaip pilkšvas ar balsvas debesėlis aplink muse ar vorą. Štai, tokius debesėlius ir radau. Kraupi mirtis. Būti gyvam suėstam grybo iš vidaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą