Lietuvei Švedijoje prabilus apie smurtaujantį vyrą, iš jos atimtas vaikas

Lietuvei Švedijoje prabilus apie smurtaujantį vyrą, iš jos atimtas vaikas

(6)

Lietuvė Diana Maria Olsson gyventi į Švediją išvyko prieš daugiau kaip dešimt metų. Ten ją nuvedė meilė. Tačiau išvykdama iš Lietuvos ji nė neįsivaizdavo, kas jos laukia šalyje, kuri tuomet atrodė lyg pasaka. Turėjęs būti laimingas gyvenimas sugriuvo dėl sutuoktinio smurto, o apie tai prabilus garsiai, iš moters buvo atimtas vaikas.

Šiandien Diana Maria Olsson jau žino - galutinis sprendimas priimtas ir vaiko ji nebesusigrąžins. Iš mamos jis buvo paimtas vos trejų ir jau ketvirtus metus gyvena su tėčiu, kuris smurtavo prieš jo mamą ir jį.

Švedijos tarnybos su šeima dirbti pradėjo po to, kai Diana kreipėsi pagalbos, bijodama, jog vyras gali ją nužudyti.

Moteris sako norėjusi apsaugoti savo vaiką, nes vyras ėmė smurtauti ir prieš jį, tačiau net baisiausiame sapne negalėjo įsivaizduoti, kaip viskas klostysis toliau. Nors teismas patvirtino, kad jos vyras smurtavo, iš Dianos galiausiai buvo atimtos motinystės teisės. Vaikas grąžintas smurtaujančiam tėčiui.

Diana įsitikinusi - žmogaus teisių rojumi laikomoje Švedijoje būtent taip veikia sistema. Ji savo aplinkoje sutiko ne vieną moterį, kuri buvo atsidūrusi panašioje situacijoje.

Kalbėti apie smurtaujantį vyrą nevalia, priešingu atveju laukia ilga kova su institucijomis, kuri baigsis skaudžiausiu rezultatu - vaiko atėmimu. Diana sako: jeigu ji būtų švedė, o jos vyras - į šalį atvykęs migrantas, viskas greičiausiai būtų kitaip.

Sutikusi ne vieną panašaus likimo moterį, Diana sukūrė filmą „Mėlynas kraujas" (Ang. „First Class Citizen"), pasakojantį, ką turi patirti moterys, gyvenančios su smurtaujančiais vyrais ir išdrįsusios garsiai apie tai prabilti.

Filme ne tik tikros moterų istorijos, bet ir slapta įrašinėti pokalbiai pačios Dianos namuose. Kai kurie jų - šokiruoja. Pavyzdžiui, kai socialinė darbuotoja, turinti padėti šeimai, išgirdusi, jog vyras Dianą suspardė, nusijuokia.

Viename slapta įrašytame pokalbyje girdėti, kaip Dianos vyras tiesiai sako, jog turi teisę ją mušti, pasakoja apie tai, kaip kažkada sumušė savo studentę visiškai ramiu tonu. Filme netgi pasakojama apie smurtą patyrusią moterį, kuri išgirdusi, kad teismas nusprendė, jog jos mažametė duktė gyvens su tėvu, nusižudė kartu su mergaite.

Diana nežino, ar jos buvęs vyras matė šį filmą. Švedijoje šia tema kalbėti nepriimta. Filmas nesudomino ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo. Tačiau Dianos kino juosta „Mėlynas kraujas" buvo pastebėta kitose šalyse. Tarptautiniuose kino festivaliuose Šveicarijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir kitur laimėjo prizines vietas.

Du bakalauro ir du magistro diplomus turinti režisierė ir žurnalistė, kūrusi aukšto lygio dokumentines TV laidas tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, šiandien gyvena Danijoje. Ji sutiko savo istoriją papasakoti „Vakaro žinioms".

- Savo filmo pradžioje sakote, kad viskas prasidėjo iš meilės. Tačiau galiausiai vyras pradėjo smurtauti, netgi grasino nužudyti. Kada tai prasidėjo? - paklausėme D.M.Olsson.

- Tekėjau iš meilės. Mes susipažinome Vilniuje, jis yra išsilavinęs žmogus ir visai nepanašus į smurtautoją. Taip, gal kažkokių signalų vėliau buvo galima pastebėti, bet kai neturi tokios patirties, gali nepastebėti.

Kaip žurnalistė analizavau, kaip iš tiesų veikia moterų apsauga nuo smurto. Skaitome gražius organizacijų šūkius, raginančius netylėti, kreiptis pagalbos, tai skatina pasitikėti sistema ir priimti sprendimus, kad apgintum savo vaiką.

Bet kai žengi tą žingsnį, susiduri su instituciniu smurtu - Švedijoje sistema veikia taip, kad kai moterys kreipiasi į tarnybas, nes kenčia nuo smurto, vietoj to, kad gautų pagalbą, iš jų atimami vaikai. Vietoj to, kad būtų saugojama moteris, kenčianti nuo smurto, saugomas smurtautojas. Tokia sistema skatina smurtauti ir toliau.

Norėjau, kad mano filmas būtų tarsi skydas moterims. Pirmoji idėja buvo sukurti filmą, kuris skatintų moteris išeiti iš smurtinių santykių. Aš tik išėjusi iš namų su vaiku į moterų krizių centrą supratau, kokio pavojingumo situacija buvo mūsų namuose.

Buvo nustatytas kone aukščiausias smurto lygis. Norėjau padrąsinti moteris, kad jos nebijotų, tačiau tada prasidėjo daugiau nei metus trukęs institucinis smurtas prieš mane. Vyras buvo pripažintas kaltu, bet prasidėjo procesas, kuriame daroma viskas, kad būtų paimtas vaikas.

- Kokiu teisiniu pagrindu tokiu atveju galima paimti vaiką iš mamos, kuri pati kreipėsi dėl patiriamo smurto namuose?

- Taip veikia sistema. Moterys, kurios išeina iš smurtinių santykių, dažniausiai apkaltinamos, kad yra finansiškai nepajėgios išlaikyti vaiką, taip pat yra emociškai pažeidžiamos - tai smurtinių santykių pasekmė.

Kad apsisaugočiau nuo tokių kaltinimų, prieš išeidama pasidėjau pagrindus - pradėjau dirbti prie didelio projekto su nacionaline Švedijos televizija, susiradau butą netoli vaiko darželio. Bet tarnybos nurodė man nedirbti ir būti su vaiku namuose, kad jį apsaugočiau nuo smurto. Vaikas negali eiti į darželį, tu negali dirbti ir esi izoliuotas savo pačios namuose.

O po kelių mėnesių tarnybų buvau apkaltinta, kad esu savininkiška mama, slepiu vaiką nuo tėvo, nors pirmas teismas nusprendė, kad vyras smurtavo. Supratau, jog tai yra absurdas, pradėjau fiksuoti, įrašinėti, kad turėčiau įrodymų.

Atrodo, kad socialiniai darbuotojai ieško progų tave apkaltinti. Mama negali dirbti, bet privalo mokėti visus mokesčius, o vyras toliau tęsia savo karjerą be trukdžių. Tokiu būdu moterys žlugdomos finansiškai ir psichologiškai, kad kai atimamas vaikas, jos neturėtų resursų apsiginti.

- Nes jis - švedas, o jūs - kitatautė?

- Manau, kad gerai įžvelgiate. Jeigu būčiau švedė, o jis lietuvis, situacija tikriausiai būtų atvirkštinė. Bet jei yra tokia sistema, tai gali nutikti ir švedei arba švedui.

Vykau į Švediją kaip į šalį, kurioje yra lygios galimybės ir moterims, ir vyrams. Kai prasidėjo teisminis procesas, mano draugės švedės įspėjo, kad jis geriau žino, kaip veikia sistema, gali manipuliuoti tuo, nukreipti procesą prieš mane.

Netikėjau tuo, raminau, kad turime pasitikėti teisine sistema ir valstybe, nes gyvename demokratinėje visuomenėje, tačiau atrodo, kad švedai jau žinojo, kaip veikia sistema.

- Kai nuvykote į moterų krizių centrą, jame pamatėte vien užsienietes?

- Taip. Gal vietinės moterys turi, kur tokiu atveju kreiptis, prisiglausti pas tėvus ar kitur. Kai atsivėriau ir pradėjau kalbėti savo aplinkoje apie tai, ką patiriu, supratau, kad moterys apie tai nekalba.

Prasidėjus smurtui, ilgai galvoji, kad viskas dar susitvarkys, imi kaltinti save. Statistika rodo, kad Švedijoje kas ketvirta moteris kenčia nuo smurto namuose. Norėjau, kad mano filmas įspėtų moteris, ištekančias svetimoje šalyje, nes jos sistemoje labiau pažeidžiamos.

- Filme pasakojama ne tik jūsų istorija. Buvo sunku įkalbėti moteris atsiverti, kalbėti šia tema?

- Jos pačios prašė kalbėti apie tai. Istorijų nereikėjo toli ieškoti. Pasirodo, jų aplink yra nemažai. Tai tik iliustruoja, kokia tai yra rimta problema.

Kai pradėjau kurti filmą, viena moteris jau buvo netekusi savo vaikų. Iš manęs dar nebuvo paimtas sūnus. Mane labai sukrėtė jos istorija, negalėjau patikėti, kad įmanoma, jog moteris kreipėsi dėl patiriamo smurto, bet galiausiai iš jos buvo paimti vaikai. Galvojau, kodėl niekas apie tai nekalba ir nieko nedaro. Juk tai tragedija - iš mamos paimtas vaikas.

Kai man pačiai taip nutiko, mano filmo planas apsivertė aukštyn kojomis. Iš pradžių norėjau, kad filmas skatintų moteris palikti smurtaujančius vyrus. Bet galiausiai kilo klausimas, kas blogiau - ar kai prieš tave smurtauja už uždarų durų, ar kai pradedi apie tai kalbėti ir prieš tave ima smurtauti tarnybos, o galiausiai netenki vaiko? Jeigu nebūčiau pradėjusi apie tai kalbėti, gal vis dar mano vaikas turėtų mamą.

- Kaip dažnai galite pasimatyti su sūnumi?

- Mano sūnus gyvena su vyru Švedijoje. Man leidžiama keturis kartus per metus susitikti su vaiku keletui savaičių ir tik Skandinavijoje. Bendrai tai sudaro maždaug mėnesį pasimatymų laiko per metus.

Jam tebuvo treji, kai visa tai nutiko. Kai buvo atimtas jis ėmė mikčioti, aš taip pat laikinai praradau kalbos dovaną. Man buvo sunku kalbėti, rašyti, kvėpuoti. Iki tol mes buvome kiekvieną dieną kartu, vyrui labiau rūpėdavo kiti dalykai nei vaikas.

Viena auginau vaiką, nors jis gimė santuokoje. Ir staiga jo mama atplėšiama visam laikui. Kai mums pirmą kartą leido pasikalbėti vaizdo skambučiu, mes abu verkėme. Iki šiol skaudu apie tai kalbėti...

Dar kol nebuvo vaikas atimtas, sūnus pasakė kelis lietuviškus žodžius. Tada buvau apkaltinta, kad planuoju pasigrobti vaiką ir reikia jį atimti iš manęs. Vykdavau su vaiku į Lietuvą per atostogas, nes man svarbu, kad vaikas išmoktų mamos gimtąją kalbą, žinotų kultūrą, papročius. Niekada neplanavau pagrobti vaiko, nes tikėjau švedų teisinės sistemos teisingumu...

Bus ketveri metai kaip mano vaikas neturi teisės atvykti į mamos šalį, kitą Europos Sąjungos šalį. Ar jums tai nepanašu į genocidą?

Kai mirė mano tėtis, tarnybos man neleido išvykti į laidotuves su vaiku. Todėl net nebuvau savo tėvo laidotuvėse. Taip pat buvo argumentuojama, kad vyras nuomojasi butą su daugiau kambarių nei nuomojuosi aš, todėl vaikui ten geriau. Ar jie nemano, kad vaikui svarbiausia meilė, o ne kambarių skaičius?

- Dėl tokių atvejų, kai vaikas paimamas iš šeimos, nesudaromos galimybės jam mokytis gimtosios kalbos ir išlaikyti ryšių su savo šalimi, pavyzdžiui, Norvegija ne kartą buvo kritikuota Europos žmogaus teisių teismo, jog šiurkščiai pažeidžia vaiko teises...

- Aš taip pat kreipiausi į Europos žmogaus teisių teismą, bet mano skundas buvo atmestas. Tikiuosi, kad kažkas dar pasikeis, juk mamos vaikui reikia dabar, o ne kai jis sulauks pilnametystės ir pats galės nuspręsti, kur nori gyventi. Šiuo metu jeigu noriu savo vaiką pamatyti dažniau nei nustatyta teismo, turiu to prašyti savo buvusio vyro, kuris prieš mane keldavo ranką ir kuris man kelia baimę.

- Kaip manote, koks yra tokios sistemos tikslas?

- Mano filme savo istoriją pasakoja viena ukrainietė mama. Ji labai šiltas žmogus, dirba odontologe. Pasirodo, švedų dantis taisyti ji tinkama, o vaiko auginti jai neleidžia. Iš jos taip pat buvo paimti vaikai, švedas tėvas nesugebėjo jais pasirūpinti ir jie buvo atiduoti į vaikų namus. Tai buvo sesutės, kurios galiausiai buvo įvaikintos į skirtingas šeimas.

Mergaitės prarado ne tik savo mylimą mamą, jos netgi buvo atplėštos viena nuo kitos. Nežinau, kas blogiau, ar kad vaikas augtų vaikų namuose, ar kad yra grąžinamas smurtavusiam tėvui.

- Viena mokslininkė jūsų filme sako, kad sistemoje vaikai yra prekė...

- Ši moteris yra parašiusi ne vieną knygą apie tai, kaip Švedijoje atimami vaikai iš gerų tėvų. Ji netgi paskelbė, kad jau kelerius metus nebėra informuojama, kiek vaikų Švedijoje paimama iš mišrių šeimų.

Mano buvęs sutuoktinis turi kitą moterį, kuri taip pat turi vaikų, ir rūpinasi mano vaiku. Jeigu mano vyras nesugebėtų pasirūpinti mano vaiku, jis patektų į vaikų namus, būtų įvaikintas, jo globėjai už tai gautų pinigus ir visi būtų patenkinti bei laimingi.

Išskyrus vaiką ir mamą. Ar jie supranta, ką reiškia atimti vaiką? Nukertamas ryšys su mamos šalimi, giminaičiais. Tėvas gali su vaiku atostogauti kur nori, mama negali niekur.

- Pati esate žurnalistė, dirbote su televizija. Koks žurnalistų vaidmuo šioje sistemoje, ar kažkas rašo apie tokias istorijas?

- Švedijoje žurnalistai neturi teisės apie tai rašyti. Mano filmas buvo pristatytas nacionalinei televizijai, bet jie teisiškai negalėjo jo rodyti. Tai yra totalitarinis požiūris. Įstatymai parengti taip, jog tai laikoma žmogaus reputacijos žeminimu. Sistemoje svarbiau smurtautojo geras vardas, nei nuskriausti vaikai.

Pavyzdžiui, vienoje šeimoje Švedijoje vaikas buvo atimtas, nes buvo nustatyta, kad jis yra per daug jautrus, kadangi linkęs apsikabinti. Tai buvo traktuota kaip iškrypėliškos vaiko mintys. Jeigu vaikas yra švelnus ir jautrus, tai, pasirodo, yra iškrypimas.

- Bandėte parodyti filmą Lietuvoje?

- Kai filmas išėjo, pirmiausiai buvo pasiūlytas LRT, bet didelis susidomėjimas nebuvo išreikštas. Nustebau, kad tarptautiniuose festivaliuose filmas buvo itin šiltai priimtas.

Iš pradžių festivalių organizatoriams buvo nelengva patikėti, kad tai vyksta Švedijoje, šalyje kuri itin stengiasi save reprezentuoti, kaip lygių galimybių šalį.

Albanijoje žmogaus teisių festivalyje mano filmas buvo parodytas kartu su filmu apie karą Ukrainoje. Festivalio organizatorius palinkėjo, kad filmas būtų pamatytas visame pasaulyje, nes jame atskleidžiu žiaurius žmogaus teisių pažeidimus.

Švedijoje pakeičiau net kelis advokatus. Visi patarinėjo susitaikyti su situacija ir neiti prieš sistemą. Bet ar jie supranta kaip tai paveikia mamą ir vaiką? Tai lyg moterį uždaryti į kalėjimą 18-ai metų.

Mamai rūpi tik jos vaikas. Ji nebeturi asmeninio gyvenimo. Taip praktikuojamas žmogiškas sadizmas, sukuriama teisinė kalba, kuri tokius nusikalstamus veiksmus pateisina.

Nereikėtų pamiršti, kad teisėjai taip pat jautėsi teisūs ištremdami žmones į Sibirą.... Bet kodėl toks žiaurumas vyksta dabar ir kodėl tie, kurie turėtų apginti, užmerkia akis prieš šiuos žiaurius nusikaltimus?

- Radote atsakymą?

- Jėgos ir kontrolės žaidimai. Kažkas nenori prarasti pozicijų. Visada buvo pataikaujančių sistemai. Klapčiukai. Bet ar jie pagalvoja, kaip jaučiasi mažas vaikas atplėštas nuo mamos? Už kiekvieno statistinio vieneto, kiekvieno asmens kodo yra žmogus.

Dianos Marios Olsson sukurto filmo „Mėlynas kraujas“ anonsas:

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder