Realiai žmogui, turinčiam neginčijamų sąsajų su Lietuva, atgauti prarastą pilietybę nėra jokių kliūčių. Gal tik tam tikras biurokratinis barjeras su tapatybės patikrinimu ir pan. Visiems aišku, kad pilietybės turėjimas suteikia ir visas pilietines teises. Tiek Lietuvoje, tiek ir bet kurioje kitoje valstybėje. Lietuvos pilietybė prarandama tapus kitos šalies piliečiu, t.y. pasirinkusiu tarnauti tos kitos valstybės gerovei ir t.t. Tai reiškia tik viena - galimybė tarp dviejų pasirinkti sau patogesnį variantą, visiškai atmetant piliečio lojalumą savo pasirinktai pilietybei. kai patogu - amerikonas, o kitu atveju tarsi lietuvis. Ar galima ir ar moralu šiuo atveju sėdėti ant dvejų kėdžių? Man, sakykim, visiškai nepriimtina, kad užsienio diaspora rinkimuose ar referendumuose spręstų, kaip aš, Lietuvos pilietis, privalau gyventi. Juolab, kad "užsieniečiai" visada save laiko tarsi vertingesniais ir gudresniais. Ta prasme, visuomet būtų vertingesniais lietuviais už tuos dundukus, kurie nesugebėjo spjauti į tėvynę ir vykti ieškoti sotesnio kąsnio. Nori - būk kitos šalies pilietis, nori - būk Lietuvos, tik nereikia maišyti kiaušinienės su Dievo dovana. Lietuvos gyventojų skaičius tikrai nepadidės, jei kažkas patogiai įsigis "atsarginę" pilietybę, nes, kaip žinia, praktiškai visose valstybėse, nebūdamas piliečiu, negali dirbti valstybės tarnyboje ar daryti politinę karjerą. Ekonomine prasme tai jokio skirtumo: pilietis ar ne. Žmogus su Lietuvos pasu užsienyje tikrai nepagerins mūsų demografijos, kad ir kokiais lozungais besvaičiotume.