Gimtadienio tradicija - žygis su naginėmis, sermėgomis ir kailiais

(1)

Kuršių istorijos rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ lyderis Benas Šimkus kartu su bendraminčiais jau daugelį metų puoselėja gimtadienio tradiciją - sausio mėnesį, nepriklausomai nuo oro sąlygų, eiti į žygį tik su senovės kuršių ekipuote.

Šį kartą trys vyrai žygiavo Salantų regioniniame parke - nuo Imbarės iki Sauserių piliakalnio, pakeliui apžiūrėdami gamtos įžymybes: Čerauninko kūlį, Sauserių, Tamožinės ąžuolus.

Žygeiviai gamtoje praleido dvi dienas su nakvyne prie laužo.

„Į vieną pusę nuėjome apie 15 km. Patyrusiam žygeiviui tai nėra didelis atstumas, tačiau bristi per sniegą avint tik naginėmis - nemenkas iššūkis“, - sako B. Šimkus.

Kodėl naginės geresnės už batus

Vis dėlto, anot rekonstruktoriaus, žmogui iš šalies viskas gali pasirodyti baisiau nei yra iš tikrųjų.

„Mes pratę prie modernių batų storais padais, todėl atrodo, kad be jų kojos tuoj pat nušals.

Bet mūsų proseneliai taip vaikščiojo visais metų laikais.

Svarbiausia ne batas, o vilnonė kojinė, kuri šildo net kai drėgna, ir judėjimas.

Naginėse koja neužspaudžiama, kraujotaka laisva, o kiekvienas žingsnis aktyvina pėdą", - paaiškino pašnekovas.

Daugiau nei dešimtmetį istorine manta gamtoje besinaudojantis vyras sako, kad bjauriausia yra ne sausas šaltis, o drėgmė. Šįkart gamta buvo gailestinga - šaltis buvo sausas, tad sąlygos, pasak Beno, idealios. Tačiau net ir esant geram orui, galioja griežtos taisyklės.

„Žygis turi baigtis bent porą valandų iki sutemų. Tiek laiko reikia įrengti stovyklą ir paruošti malkų atsargas nakčiai“, - aiškina Benas. Jų stovykloje malkos tarnauja ne tik kaip kuras, bet ir kaip šilumą atspindinti sienelė, sukurianti jaukią užuovėją.

Miega ne visi

O kaip su miegu? Čia galioja senovinė išmintis: jei žygeivių daugiau nei vienas, miego vietų įrengiama mažiau nei yra žmonių. Kodėl? Kad visada kažkas budėtų.

„Budėtojo darbas - kurstyti ugnį, džiovinti draugų drabužius ir, svarbiausia, prižiūrėti miegančius. Žmogus instinktyviai per miegus kiša kojas prie ugnies, tad gali netyčia nudegti ar sudeginti mantą“, - patirtimi dalijasi „Pilsots“ lyderis.

Geriausias maistas - lašiniai

Paklaustas apie maistą, Benas tik nusijuokia - anksčiau visada įsidėdavo per daug.

Pasirodo, žygyje užtenka vos poros šimtų gramų sočių lašinių. O štai alkoholis, nors ir kelia ūpą, tokiomis sąlygomis yra pavojingas palydovas.

„Branginkite abstinentus, jie žygyje praverčia ne mažiau nei sausos kojinės“, - rimtai sako vyras, prisimindamas istorijas apie dėl neatsargumo sudegusią mantą ar net lūžusias kojas vidury miško.

Įvertina kasdienius patogumus

B. Šimkus pažymi, kad rekonstrukciniai žygiai padeda pervertinti, kas yra komfortas, kas - jau prabanga, ir labiau branginti tai, ką turime.

„Kai grįžti namo po tokio pasivaikščiojimo, apsinuodijęs laužo dūmais ir šiek tiek sušalęs, pradedi visiškai kitaip vertinti paprastus dalykus: šiltą lovą, bėgantį karštą vandenį ar šaldytuvą po ranka. Supranti, kad tai - ne duotybė, o dovana“, - sako B. Šimkus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder