Lietuvos šimtamyliai žingsniai į Klaipėdą (2)

Interviu su Klaipėdos universiteto istoriku, prof. dr. Vasilijumi Safronovu. Pabaiga. Pradžia ČIA

Kaip galėjo susiklostyti Klaipėdos krašto likimas, jei Lietuva nebūtų jo prisijungusi 1923-iaisiais?

Ambasadorių konferencija 1923 m. sausio mėnesį buvo parengusi projektą, pagal kurį Klaipėdos kraštas turėjo būti skelbiamas savarankiška valstybe. 10-15 metų laikotarpiu, prižiūrint Tautų Sąjungai, šioje valstybėje turėjo būti garantuotos ir Lenkijos, ir Lietuvos teisės. Londone ir Paryžiuje tikėtasi, kad tai apramins regioną, lietuviai ir lenkai sureguliuos tarpusavio santykius, o po kurio laiko tą sprendimą bus galima peržiūrėti.

Esu tikras, kad jeigu toks sprendimas ir būtų įgyvendintas, jis būtų labai laikinas. Nebent sąjungininkės būtų pasiryžusios užmerkti akis į Lietuvos įjungimą į Lenkijos sudėtį, kuris tikrai nebūtų įvykęs be kraujo praliejimo. O tai menkai tikėtina, nes Lietuvą pagrindinės sąjunginės valstybės tuo metu jau buvo pripažinusios de jure, tai buvo Tautų Sąjungos narė. Kitaip sakant, Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo raktas į Klaipėdos klausimo sprendimą.

Tarpukariu Lietuvos valdžia tiesiogiai ir netiesiogiai per įvairias organizacijas, žiniasklaidą labai stipriai eskalavo Klaipėdos krašto prijungimo reikšmę. Vis dėlto šie įvykiai buvo užkloti storu propagandos, visos tiesos nesakymo ar interpretacijų kilimu. Net dalis Klaipėdoje žuvusių karių specialiai nelaidoti uostamiestyje palaikus perkeliant į gimtąsias vietas Didžiojoje Lietuvoje taip stengiantis neišduoti, kad vadinamajame sukilime dalyvavo daugybė nevietinių. Ar istorikams jau pavyko dekonstruoti įvykius, jų herojų vaidmenį? Kokį vietiniai mažlietuviai vaidmenį šiame kontekste iš tiesų atliko? Kokie buvo mitiniai naratyvai ir kokia - tiesa?

Šioje vietoje reikia suprasti, kad Vilniaus ir Klaipėdos klausimai buvo tikrai susiję. Abiem atvejais Lenkija ir Lietuva įjungė šias teritorijas į savo sudėtį nežaisdamos atviromis kortomis.

Vilnius tapo Lenkijos dalimi pasakojant, kad tai buvo generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujamų kariškių „maištas“. Klaipėda tapo Lietuvos dalimi teigiant, kad čia „sukilo“ vietos gyventojai. Visi aplinkui jau tada suprato, kad ir vienu, ir kitu atveju tai yra pramanai, tikriems įvykiams „pridengti“ sugalvotos istorijos.

Tik štai kokia bėda - Lietuva iki pat 1938 m. neturėjo oficialių diplomatinių santykių su Lenkija ir šią padėtį aiškino tuo, kad lenkai neteisėtai užgrobė Vilnių. Palaikant šį argumentą, Kaunui buvo labai svarbu, kad viešoji opinija neieškotų analogijų tarp to, kas įvyko 1920 m. rudenį Vilniuje, ir to, kas 1923 m. sausį vyko Klaipėdoje. Nes Lietuvos pretenzijas į Vilnių tai būtų susilpninę. Štai kodėl vietos gyventojų sukilimo istorija buvo palaikoma visą tarpukarį.

Na, o kaip buvo iš tiesų, pradėta rašyti jau lietuvių išeivijoje JAV po Antrojo pasaulinio karo. E. Galvanausko atsiminimai publikuoti 1961 m., istorikai rimtus tyrimus pradėjo irgi dar 7-ajame dešimtmetyje. Lietuvoje per pastaruosius trisdešimt metų tikrai labai daug apie tai rašyta, o nauja knyga, manau, pateiks visuminį vaizdą tiems, kurie dar jo nemato. Tik labai svarbu yra, kad žmonės domėtųsi tuo, kas parašyta, ir gebėtų atsirinkti pelus nuo grūdų.

Pakalbėkime apie 1923 m. karinės operacijos lyderius. Ryškiausiai bent viešojoje erdvėje šviečia Jono Polovinsko-Budrio asmenybė, kalbama net apie jo palaikų perkėlimą iš JAV į Klaipėdą. Ką ir kodėl reikėtų išskirti dar? Kurios, Jūsų vertinimu, aptariamų istorinių įvykių asmenybės nepelnytai liko už deramo dėmesio joms borto?

Vėlgi, jeigu klausiate tik apie karinę operaciją, tai J. Polovinsko personalija yra neabejotinai ryškiausia. Toliau dar įvardyčiau trijų grupių vadus - mjr. Joną Emilį Išlinską, kpt. Mykolą Kalmatavičių ir mjr. Antaną Jakštą.

Tačiau jeigu norime matyti visą Klaipėdos prijungimo istoriją, ne vien karinę operaciją, tai aš pirmiausia išskirčiau Ernestą Galvanauską - to meto Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą. Jis ministrų kabinetui vadovavo visų Klaipėdos prijungimo įvykių metu; kartu jis vadovavo ir iš tiesų labai nedideliam, bet tikrai svarbų vaidmenį įvykiuose vaidinusiam Lietuvos diplomatiniam korpusui. Ir man atrodytų, kad jeigu jau susirūpinta J. Polovinsko palaikais, tai ant E. Galvanausko kapo Aix-les-Bains, Prancūzijoje, bent jau gėlių būtų galima padėti.

Klaipėdos krašte pagrindinės figūros buvo Erdmonas Simonaitis ir Jonas Žilius. Be jų abiejų indėlio tikrai nieko nebūtų įvykę. Šiame kontekste, žinoma, turime džiaugtis, kad šimtmečio sukakties proga gėlės buvo padėtos ne tik ant, kaip parašyta programoje, Tilžės akto signataro E. Simonaičio, kuris iš tiesų nebuvo Tilžės akto signataras, kapo Lėbartuose. Miesto valdžia kartu su Lietuvos jūrų muziejumi pagerbė ir Jono Žiliaus kapą Kopgalyje.

Į įvykius buvo labai aktyviai įsitraukusi ir Vyriausybei neabejotiną spaudimą darė Lietuvos šaulių sąjunga, didžiausia to meto Lietuvoje paramilitarinė organizacija. 1922-1923 m. sandūroje jai vadovavo Vincas Krėvė-Mickevičius ir kpt. Pranas Klimaitis. Be Šaulių sąjungos spaudimo turbūt irgi viskas būtų kitaip. Vienas palaidotas Subartonyse, kitas Vilniuje. Ar nenorėtumėme ir jų kapų pagerbti Klaipėdos krašto metais?

Tikrai neeilinį vaidmenį suvaidino rinktinės štabo viršininkas kpt. Juozas Tomkus, Šaulių sąjungos Centro valdybos sekretorius Aleksandras Marcinkevičius, E. Galvanausko pavedimus Klaipėdos krašte vykdęs ir visą Kauno politiką vietoje koordinavęs Juozas Purickis. J. Tomkus palaidotas Kaune, A. Marcinkevičius Putname, JAV, J. Purickis Kaune. Kaip dėl jų pagerbimo?

Sąrašą tikrai dar galima tęsti, nes Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos yra kelių tūkstančių žmonių, o ne kelių ar keliolikos nuopelnas. Bet labiausiai nusipelniusiuosius tikrai galėtumėme prisiminti. Galvočiau, kad palaikų klibinimą ne kiekvienas gali suprasti kaip pagarbos ženklą, o štai kapo pagerbimas ir sutvarkymas yra įprastas, krikščioniškas mirusiojo atminimo veiksmas.