Linas Kojala su žmona psichiatre turi apie ką pasikalbėti

- Neseniai vedėte medikę, psichiatrijos rezidentę Ievą. Kaip šeimos sąjungoje jus papildo vienas kito specialybės? 

- Politologija ir psichiatrija – skirtingos sritys. Bet yra ir panašumų. Abiejų profesijų atstovai bando suvokti ir paaiškinti žmonių elgesį, užčiuopti tam tikras tendencijas, pasiūlyti problemų sprendimo būdus. Tai nėra lengva užduotis, tad lieka plati terpė tobulėti.

Be to, šiuo sudėtingu metu, vykstant brutaliai rusijos agresijai Ukrainoje, geopolitiniai procesai kaip niekada tiesiogiai sąlygoja milijonų žmonių psichinę būklę. Tad apie tuos pačius įvykius ir jų poveikį su žmona galime pasikalbėti iš skirtingų perspektyvų.

- Apie medikus dažnai sako, kad jie dirba iš pašaukimo, jūs atrodote ypač atsidavęs politologijai. Anksti supratote, kad ji – jūsų kelias?

- Gana anksti supratau, jog mane traukia socialiniai, humanitariniai mokslai. Galbūt kurį laiką negalėjau konkrečiai įvardinti, ar tai – istorija, ekonomika, teisė, bet kryptis buvo gan aiški.

Studijuoti politologiją apsisprendžiau po to, kai vienuoliktoje klasėje turėjau galimybę atstovauti moksleiviams bendraujant su tuometiniu pareigas einančiu prezidentu Valdu Adamkumi.

Tas susitikimas paliko didelį įspūdį, po jo supratau, jog ir toliau norėčiau gilintis, kaip veikia valstybės institucijos, koks yra prezidento vaidmuo, kaip veikia Parlamentas.

- Jau daugiau nei metus trunka nuožmus karas Ukrainoje. Nuo jo pradžios, galima sakyti, geopolitikoje, pasaulio žmonių galvose įvyko ne vienas tektoninis lūžis. Ar galėtumėte trumpai išskirti kelis svarbiausius punktus?

- Pirmasis punktas – grėsmės suvokimas. Net ir turint žvalgybinę informaciją iki rusijos invazijos, matant, kas vyko aneksuojant Krymą, prasidedant karui Donbase, vis dar vyravo įsitikinimas, ypač Europos šalyse, jog tokio masto karas tikrai nekils, ir jokios grėsmės, kuri apimtų platesnį šalių ratą ne tik Ukrainą, nėra.

Šokas, išrikęs dėl invazijos, buvo milžiniškas: jis stipriai sukratė valstybes Europoje, o tai sąlygojo konkrečius sprendimus.

Galima išskirti energetiką: Europos priklausomybė nuo rusijos formuota ne vieną dešimtmetį. Dabar Vokietija ir kitos žemyno šalys rusiškos naftos ar anglies nebeperka ir priklausomybę sumažino drastiškai. Tai būtų buvę tikrai sunku įsivaizduoti prieš gerus metus.

Na, o NATO grįžo prie savo teritorijos gynybos, papildomai dislokuoja pajėgas. Kalbama, jog greitojo reagavimo pajėgos turėtų augti nuo 40 iki 400 tūkstančių. Sunku įsivaizduoti, kad apie tai būtume kalbėję prieš porą metų.

- Neseniai Lietuva minėjo devynioliktas narystės NATO metines. Ar jos šiemet buvo kuo nors ypatingos?

- Manau, jog taip. Situacija, kai Europoje vyksta brutalus karas, keičia supratimą, kas yra NATO ir kokia jo prasmė šiandien. Po šaltojo karo vyravo įsitikinimas, jog aljansas skirtas įvairioms krizėms valdyti ir taip prisidėti prie globalios taikos išsaugojimo.

Tai sąlygojo misijas Afganistane bei kituose pasaulio regionuose, tarsi nebematant pagrindinės NATO misijos – ginti savo valstybių teritorijas, nes atrodė, jog karas, ypač Europoje, yra praeitis. rusijos agresija viską keičia ir NATO grįžta prie šaknų.

Dabar vykstantys procesai primena sugrįžimą į šaltojo karo laikų situaciją, kai aljansas turėjo dideles pajėgas, jas augimo, o gynybos biudžetai skirti valstybėms narėms apginti. Tas dabar vykstantis pokytis ir jūsų minimas 19-as mūsų įstojimo metinių minėjimas buvo išskirtiniai.

- Esate Rytų Europos studijų centro direktorius, Vilniaus universiteto dėstytojas, darbiniais reikalais daug keliaujate, rašote knygas. Kaip jums pavyksta neatitrūkti ir nuo visų įvykių, aktualijų?

- Paslapties nėra. Turbūt visi, kurie gyvenime užsiima tuo, kas jiems patinka, mane supras. Nes tada darbas ir hobis yra kur kas daugiau nei profesionalaus darbo dalis, jie 

papildo vienas kitą

Galiu drąsiai teigti, jog tarptautiniai politikos įvykiai yra mano hobis. Jei tai nebūtų darbinė būtinybė, ko gero, daugiau ar mažiau daryčiau tą patį.

Juolab kad kiekviena kelionė, kiekvienas susitikimas, uždaras pokalbis (nebūtinai viskas yra viešai skelbiama) praturtina žiniomis, informacija. Man tai be galo įdomu, svarbu Lietuvai dėl dabartinių geopolitinių aplinkybių. Man gyvenime pasisekė veikti tai, kas man patinka.

- Pailsėti kad ir nuo mylimo darbo reikia. Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Stengiuosi sportuoti, gal ne visada pavyksta skirti tiek laiko, kiek norėtųsi, bet dviratis, vaikščiojimas yra tai, ką stengiuosi kultivuoti tiek, kiek tai yra įmanoma. Manau, jog tai leidžia palaikyti fizinę formą ir kelionių metu.

Vietoj to, kad sėstum į taksi gali keliauti pėsčiomis iš vienos vietos į kitą. Net ir dabartinės kelionės Jungtinėje Karalystėje metu pastebėjau, jog nueitų žingsnių skaičius yra didelis. Traktuoju tai kaip pozityvų aspektą.

Atsipalaiduoti padeda ir futbolas. Mėgstu žiūrėti, dabar jau rečiau ir pats jį pažaisti. Bet pagrindinė komanda, kurią palaikau, viena – Lietuvos rinktinė. Rezultatai džiugina nedažnai, bet yra lūkestis, jog situacija gerės.

O iš užsienio komandų visada domėjausi Liverpool‘io rezultatais. Dar patiko Argentinos rinktinė su Lionel Messi, žaidėju, kurį seku ne vienerius metus, bei kaip visas pasaulis žaviuosi jo talentu.

- Be futbolo ir dviračio, dar turite hobių?

- Kad ir kaip banaliai tai skambėtų – skaitymas. Manau, jog rasti laiko knygai yra tiesiog būtinybė. Tai gali būti ir audio, ir elektroninė ar įprasta knyga.

- Įtariu, jūsų bibliotekoje ar videotekoje yra gerų knygų ir filmų. Ar galite parekomenduoti gerą filmą, knygą, serialą?

- Šiuo metu netenka žiūrėti daug filmų, bet visiškai nesenai mėgavausi detektyviniu serialu, kuris buvo rodomas per nacionalinį transliuotoją – „Puaro“.

Kontekstas, kurį sukūrė XX a. pradžios serialas, jame vaidinantys aktoriai, istorija, jos pateikimas patiko ir man, ir žmonai, tad skyrėme jam nemažai laiko.

Iš knygų galėčiau išskirti Tony Judt „Pokaris“.

Tai – tikrai stora knyga, tačiau ją lėtai, per kelis mėnesius ar metus rekomenduočiau perskaityti kiekvienam, kad suprastumei, kaip pokaryje vystėsi Europa, su kokiomis dilemomis susidūrė bei problemas, kurias tada užkodavo priimti sprendimai.

Antroji knyga, kurią norėčiau parekomenduoti, – Stefan Zweig „Vakarykštis pasaulis“, dėl autoriaus erudicijos, įžvalgų gylio, o kartu ir gebėjimo pamatyti socialinius reiškinius kasdienybės akimis, bet atkleidžiant platesnes jų priežastis bei pasekmes. Karo kontekste ši knyga yra kaip niekad artima mūsų realybei.