Liudo Mažylio kalėdinių atvirukų paroda pajūryje
Lankytojai, net neužeidami į muziejų ir neįsigydami bilieto, gali pamatyti 64 kalėdinius ir naujametinius atvirukus. Jie apima didesnį nei 100 metų laikotarpį - anksčiausias datuotas 1918 m., vėliausi - jau iš XXI a.
Prof. Liudo Mažylio surinkti įvairių laikų kalėdinės tematikos atvirukai liudija XX a. įsitvirtinusią tradiciją: sveikinti vieniems kitus ne tik dovanomis, bet ir paštu siunčiant atvirukus.
Tradiciniai motyvai
Su pašto plėtra teminių atvirukų paklausa ėmė didėti, kartu plėtojosi ir jų gamyba bei įvairovė. Sykiu nusistovėjo tam tikra įvairius atvirukus vienijanti simbolika.
Eglutė, sniegas, kalėdiniai papuošimai, angelai - vaizduojami visais laikotarpiais. Taip pat dažni atvirukų motyvai - įvairūs augalai, šventinio stalo vaizdai, žvėreliai.
Senesniuose atvirukuose dominuoja religinis turinys, o vėlesnio leidimo atvirukai jau pasižymi vaizdų įvairove.
Užrašai ant atvirukų lietuviški, tačiau tik nedaugelis iš jų buvo spausdinami Lietuvoje, o daugiausiai - Vokietijoje bei Prancūzijoje.
Tiesa, kalėdinės spalvos bei siužetai įvairiose Europos valstybėse tarpukariu ne kažin kuo skyrėsi.
Sovietmečiu Kalėdų šventimas buvo draudžiamas, o įsigalėjo sveikinimai su Naujaisiais metais. Tai rodo ir keletas eksponuojamų to laikotarpio atvirukų.
Šeimos palikimas
Prof. Liudas Mažylis, pristatydamas šią kolekciją, pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo to, kad jų šeimoje nebuvo įpročio ką nors išmetinėti, deginti ar kitaip naikinti. Vėliau kolekcija pradėjo augti papildant ją ir įsigytais atvirukais.
O vieną dieną ėmė ir atėjo mintis visa tai, kas susikaupė, kaip nors susisteminti.
"Kiek atvirukų turiu iš viso dabar, suskaičiuoti nebandžiau.
Sudėjus vieną šalia kito lentynon, užimtų apie 1,5 metro. Tai tie kalėdiniai.
Maždaug kas ketvirtas kolekcijos atvirukas yra susijęs su šv. Kalėdomis - tiesiog todėl, kad būtent šia proga žmonės dažniausiai sveikindavo vieni kitus. O turiu ir atvirukų kitomis temomis.
Sudėliojau juos pagal epochas, chronologiškai. Kai kurie iš jų yra kito eksponato - pašto antspaudų - kolekcijos dalis.
Į seną, paštu atkeliavusį atviruką visada verta įsižiūrėti kuo įdėmiau, - sako profesorius. - Ten bus kokio nors artimo žmogaus, o gal ir visuomenei žinomo veikėjo, rašytas tekstas.
Įdomus ir pašto antspaudas - galbūt uždėtas vietovėje, kurioje seniai nebėra pašto skyriaus.
Na, ir, žinoma, atviruko piešinys laikui bėgant mums pasakos apie tą epochą, kai jis buvo pieštas.
Ši kolekcija nėra baigtinė, ji po truputį vis auga", - sakė L. Mažylis.
Seniausi ir brangiausi
Pašnekovas juokiasi, kad „komercinę“ atvirukų vertę nusakyti sunku.
„Jei vertingiausiu laikytume seniausią kolekcijos atviruką, tada tai būtų “patriotinis" atvirukas su LDK kunigaikščių atvaizdais.
Tačiau aš labiausiai vertinu keletą atvirukų, rašytų Vasario 16-osios signatarų: Jono Basanavičiaus, Prano Dovydaičio, Stepono Kairio (siųstas mano močiutei Antaninai Mažylienei), Petro Klimo (atvirukas siųstas jo žmonai Antrojo pasaulinio karo pradžioje), Jono Smilgevičiaus, Aleksandro Stulginskio.
Taip pat dėdės Juozo Siručio atvirukus iš Sibiro tremties. Man labai brangūs artimiausius šeimos narius primenantys atvirukai. Ypač tuos, kurių nebėra tarp mūsų...
Kaip kolekcininkui, labai dažnai vertingiausias tas, kurio kol kas dar nepavyko, bet labai jau norisi įsigyti..." - kalbėjo L. Mažylis.
Rašyti komentarą