Lobiai ir baidyklės Gargždų lopšyje
1253 m. Pietų Kuršo padalijimo akte paminėta pilis Garisda, kuri davė vardą bei pradžią netoli Klaipėdos esančiam Gargždų miestui, tačiau šalia jo stūksantis kuršių piliakalnis oficialiai įvardijamas kaip Kalniškės.
Tai – vienas gražiausių piliakalnių Vakarų Lietuvoje, nuo kurio atsiveria širdį glostanti panorama į plačius Minijos slėnius. Protėvių paminklas sutvarkytas bei pritaikytas pažintiniam turizmui. Jį gaubia padavimai apie vaiduoklius, lobius ir... raganų deginimo vietą.
Archeologija - skurdi
Remiantis archeologiniais tyrimais, pirmieji žmonės ant aukštos Minijos terasos (Gargždų pilies vietoje) apsigyveno dar I tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje. Dabar mes matome XIII a. viduryje egzistavusias ir gerokai apnaikintas struktūras: trapecijos formos, apie 100 m ilgio piliakalnio aikštelę su trijų gynybinių griovių ir keturių pylimų sistema šiaurrytiniame jos pakraštyje.
Deja, kapinynas veikiausiai buvo sunaikintas arba dar nenustatyta jo vieta, tad apie Gargždų pilies kuršių materialinę kultūrą sužinome tik iš pavienių radinių dviejose gyvenvietėse: aptiktas smiltainio verpstukas, akmeniniai trintuvai, keramikos šukės, molio tinkas iš buvusių pastatų, žalvarinė grandelė ir kt.
Į mokslininkų akiratį įspūdingas 20 m aukščio šlaitus turintis piliakalnis pateko dar XIX a. ir buvo minimas dr. Jono Basanavičiaus straipsnyje „Aušros“ numeryje 1883 m., taip pat - rusų tyrinėtojo Fiodoro Pokrovskio 1899 m. sudarytame Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje.
Archeologų Zenono Baubonio ir Gintauto Zabielos knygoje „Klaipėdos rajono piliakalniai“ (2017 m.) užsimenama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnį bandęs kasinėti „kažkoks Gargždų kunigas, tačiau rusų valdžia šiuos kasinėjimus uždraudusi“.
„Dar minima, kad piliakalnyje XX a. pirmojoje pusėje „rasta keletas akmeninių kirvių“. Gargždų mokytojas Paulauskas piliakalnyje daręs kasinėjimus, tačiau kas buvo rasta – nežinoma“, - rašoma leidinyje.
Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje 1998 m. rasta senovės gyvenvietė. Povilo Tebelškio nuotraukoje – židinys. Deniso NIKITENKOS nuotr.
1998 m. tyrimus atliko archeologas Povilas Tebelškis (1950-2003), kuris kasinėjo piliakalnio pietvakariuose, papėdėje, buvusią gyvenvietę. Joje rasti židiniai. 2014 m. kitas archeologas Mindaugas Mačiulis piliakalnio aikštelėje ir jos aplinkoje ištyrė 101 kv. m plotą, o žvalgytas - apie 500 kv. m plotas.
Dviejuose piliakalnio aikštelės šurfuose aptiktas 1,9 m storio kultūrinis sluoksnis: 80-160 cm gylyje rastos sudegusios ir sunykusios medinės tvoros liekanos. Ją sudarė iki 2 m ilgio ir 3-5 cm storio rąstelių (datuotų 80-231 m. po Kr.) degėsiai.
Taigi, pats kuršių paminklas – vizualiai įspūdingas (nuo 2015 m. kelerius metus vyko jo tvarkyba), tačiau radiniais pasigirti negali. Trūksta ir detalesnių mokslinių tyrimų, nes už gynybinių pylimų ir griovių esanti senovės gyvenvietė beveik nekasinėta, nors joje (arimuose) randama smiltainio galąstuvų fragmentų, lipdytos keramikos šukių.
Beje, šis baltų paminklas dar žinomas Anielino vardu, nes XIX a. II p. – XX a. pr. piliakalnis priklausė Anelės Milžinskienės, taigi Anielino, palivarkui.
Kelis tūkstančius metų skaičiuojantis vakarų baltų paminklas – vienas iš pavyzdžių, kaip jį galima pritaikyti pažintiniam turizmui. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Raganų pėdsakai
Piliakalnių pasaulyje taip jau būna: jei paminklo radinių katilas skurdus, tai mitologinė skrynia – pilnut pilnutėlė.
Nuo piliakalnio aikštelės pažvelgus į vakarus, Minijos upės ir Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pusėn, matyti šlapia, plačiausia, viksvomis ir pelkinėmis vingiorykštėmis nauaugusi pieva. Joje išsiskiria tiesi tarsi styga link upės vedanti ir kūlgrindą primenanti vaga, kuri išties yra buvęs XIX a. senkelis, dabar apsemtas ir užpelkėjęs.
Tačiau minėtoji pieva – ypatinga. Dar 1899 m. F. Pokrovskis rašė, kad toje pelkėtoje pievoje „senovėje buvo deginamos raganos“. Žymiausias Lietuvoje baltų šventviečių žinovas archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius minėtą mistinę vietą sieja su šventviete, kuriai XIX a. pab. duotas ir ypatingas Raganinės vardas.
Šio mokslininko knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ (1998 m.) rašoma, jog „1935 m. Raganine buvo vadinama vieta Gargžduose, Pelkių gatvės gale, kur dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo kasamas žvyras“.
Kraštotyrininkas Bronius Kviklys (1913-1990) knygos „Mūsų Lietuva“ IV tome (1968 m.) rašė, kad „čia buvusi senovės lietuvių tikybos alkvietė“.
Prielaida, kad vakarinėje piliakalnio papėdėje priešistorės laikais išties egzistavo šventvietė, nėra atmestina, nes baltų alkvietės įsigalėjus krikščionybei labai dažnai sąmoningai būdavo pavadinamos raganiškais, velniškais vardais.
2021 m. piliakalnio papėdėje, tarsi atkuriant 1000 metų senumo vaizdą, buvo įrengta baltų vikingų stovyklavietė. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Ruso šmėkla
Apie Gargždų piliakalnį žinoma mažiausiai tuzinas padavimų. Lietuvių kraštotyrininkas A. Pleškys Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ 1927 m. rašė, jog „žmonės tą piliakalnį laiko baidyklių (vaiduoklių) vieta, kurioje labai dažnai baido“.
Gana makabriškas J. Gubystos pasakojimas išspausdintas 1937 m. dienraštyje „Vakarai“. Apie girtą galą gavusį rusą.
„Pietų pusės piliakalnio šlaitu į Gerduvėnų kaimą ėjo kelias. Jis rudenį ir pavasarį pasidarydavo toks blogas, kad joks žmogus negalėdavęs išeiti ar išvažiuoti.
Kada dar tebuvo baudžiava, šiuo keliu važiavo vienas rusų valdininkas. Jį žmonės vadino „Sibaritovu“. Jis važiavo naktį ir buvo girtas, tai arklys, niekieno nevaldomas, įvažiavo į griovį, o valdininkas prigėrė.
Kadangi jis buvo žiaurus ir nedievobaimingas žmogus, tai jo vėlė niekur negavo vietos, kaip tik Gargždų piliakalnio barsiukų ir lapių iškastuose urvuose. Vakarais vėlė išeidavo laukan ir smaugdavusi moteris bei vaikus. Dienomis ji slapstydavosi šituose urvuose. Taip ir dabar dabar klaidžiojanti ir baidantis vaikus“, - rašoma straipsnelyje.
Be kita ko, ypač šiauriniuose piliakalnio šlaituose išties yra daugybė žvėrelių išraustų olų.
Kitame padavime pasakojama apie ankstų migloto pavasario rytmetį.
„Iš Gargždų miestelio kažkokiam žmogui prisiėję eiti per tą piliakalnį. Priėjęs prie jo pamatęs nepaprastą reginį: tame kalne ėjusi tarp dviejų kariuomenių labai smarki kova – raiti, pėsti bėgioja, laksto, kapojasi kardais ir badosi durtuvais. Tik visi tie kareiviai buvę permatomi ir panašūs į šešėlius. Baisiausiai persigandęs, kiek tik jėgų turėdamas, žmogutis nudūmęs į Gargždus“, - 1927 m. rašė A. Pleškys.
Nuo piliakalnio aikštelės pažvelgus į vakarus, Minijos upės ir Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pusėn, matyti Raganinė. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Pinigų skrynia
Kaip ir dažname piliakalnyje, taip ir kuršių piliavietėje žmonės fantazavo apie užkastus lobius. Įdomu tai, jog būta ir jų ieškojusiųjų: 1998 m. archeologas P. Tebelškis rado iškastas iki pusės metro duobes pačioje aikštelėje.
„Senieji žmonės dar atsimena, kad vienoj pusėj to kalnelio buvusios matyti durys“. „Seni žmonės pasakoja apie piliakalnyje buvusius slaptus urvus, pakastus lobius.“ Tokios yra žinutės iš praeities. Užrašytas įdomus prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdos rajone, Kavaliauskų kaime, gyvenusios U. O. Litvinaitės psakojimas.
„Kretingos apskrityje, kairiajame Minijos krante, atstume 1 varsto nuo Gargždų v., pas Anelyno folverką, yra kalnulis, Pilale vadinamas. Jis visas apaugęs medžiais. Apie jį yra pasakojama įvairių padavimų: vieni sako, kad tą kalnelį supylę žuvėdai, kiti – kryžiuočiai. To kalnelio viduje esąs nugrimzdęs dvaras.
Yra padavimas, kad vieną Velykų rytą kunigas su Švenčiausiu ir su visais mišioms reikalingais įrankiais, lydimas visų buvusių Velykose žmonių, ėjo pas tą kalnelį laikyti mišių. Jis norėjęs išimti iki pusės matomą su pinigais skrynią. Jam belaikant mišias, sušukęs balsas iš to kalno: „Gesinkit žvakes!“ Bet jie buvę užmiršę gesintuvą ir ta skrynia skambėdama nugrimzdėjo į žemę.
Yra spėjama, kad tame kalnelyj yra tikrai tuštuma. Kuomet aš buvau pradinėje mokykloje, tai per gamtos ir istorijos pamokas mokytojas vesdavosi mus kur nors į pievas ir ten mokydavo. Kartą nuėjom į Pilalę. Susėdome ant tokio įdubimo, to kalnelio viršuje, panašų į perkasą. Kažkaip vienas mokinys netyčia nukrito į tą perkasą ir taip subildėjo lyg būtų ant lubų ar ant kokios tuštumos kritęs“, - mistines istorijas pasakojo moteris.
Kita vietinė - A. Kulėšaitė archeologui Petrui Tarasenkai (1892-1962) užrašė tokį padavimą.
„Ėjusi kartą moteriškė per sumos laiką pro tą piliakalnį į bažnyčią, jai priešais užėjęs jaunas vaikinas ir sakąs, grįžk atgal, bet ji pabijojo ir nenorėjo grįžti, tas vaikinas verkdamas prašė, kad ji eitų, bet ji vis nėjo.
Tada tas vaikinas sakąs nelaimingi mes esame ir dar tris šimtus metų pasiliekame. Kas trys šimtai metų ateina ta valanda, kad eina žmogus, jei galįs, išliuosuoti (išlaisvinti – aut. past.) juos“, - vaiduoklių bėdas atskleidė moteris.
Rašyti komentarą