Lukrecija Kuraitė: nuo pasaulio čempionės iki naujo gyvenimo etapo

Lukrecijos šeimoje šokis - neatsiejama gyvenimo dalis, perduodama iš kartos į kartą. Jos tėvai, Ramunė ir Martynas, sportinių šokių klubo „Žingsnis“ įkūrėjai, yra žinomi šokių profesionalai bei teisėjai, vertinantys pasirodymus ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje. Šokių aikštelėse pergales yra skynęs ir Lukrecijos brolis Kipras, šiuo metu studijuojantis teisę sostinėje, tačiau laisvu laiku vis dar vedantis šokio užsiėmimus.

Vis dėlto Lukrecija priėmė nelengvą sprendimą - baigti profesionalios šokėjos karjerą. Apie šį pasirinkimą, ilgametę patirtį ir ateities planus - atviras pokalbis su ja.

Ar prisimeni laiką, kai šokio nebuvo tavo gyvenime?

Tiesą sakant, per pastaruosius 13 metų tokio laiko tiesiog nebuvo. Net vasaros niekada nebūdavo laisvos - visada treniruotės, stovyklos, varžybos. O dabar, kai jau kelis mėnesius nebešoku, jausmas labai keistas. Esu visiškai prie to nepripratusi - atrodo, kad kažko trūksta. Net sunku nusakyti, ko tiksliai, bet tas tuštumos jausmas yra.

Ir, pavyzdžiui, ši vasara bus pirmoji be šokių... Pirmą kartą nereikės kiekvieną dieną eiti į salę, treniruotis. Atrodo, keista net pagalvoti - net nežinau, ką veikti, ką daryti su tuo laiku.

Ar prisimeni tą pirmą kartą, kai nusprendei šokti?

Labai gerai prisimenu. Atėjau į salę, nes mano tėvai vedė treniruotę kitiems vaikams. Stovėjau kampe ir pradėjau pati šokti - žiūrėjau į kitus ir bandžiau kartoti judesius.

Tada tėtis ar mama sako: „Eik, prisijunk.“ Iš pradžių labai bijojau - galvojau, kad man nepavyks, kad neišeis. Bet vis dėlto išdrįsau. Ir kai tik prisijungiau… daugiau iš tos salės taip ir neišėjau. Nuo to momento šokis tiesiog tapo mano gyvenimo dalimi.

Šokiai - tikrai nelengvas kelias. Ko, tavo nuomone, reikia geram šokėjui?

Daugelis sako, kad šokiai nėra sportas, bet jei nori tuo užsiimti profesionaliai - tai labai rimtas darbas (juokiasi). Reikia labai daug visko: ir fizinės ištvermės, ir sveikatos, ir psichologinio pasiruošimo. Turi būti pasiruošęs, kad nebus lengva.

Mokykloje ar tarp nepažįstamų žmonių man kartais būna sunku - kalbėti, atsiverti, išreikšti save. Bet kai išeinu ant parketo… viskas apsiverčia. Jaučiuosi kaip namuose.

Pavyzdžiui, kai šokdavau su partneriu iš kitos šalies, tekdavo praleisti pamokas, o paskui viską atsiskaityti. Grįžti vėlai naktį, neišsimiegi, ir vis tiek turi eiti pirmyn. Tai tikrai reikalauja daug jėgų ir užsispyrimo.

Bet svarbiausia, manau, yra noras. Jei jo turi - gali atlaikyti viską.

Juokaujama, kad šokėjai turi ir gerai skaičiuoti. Kaip tu įsimeni žingsnių derinius?

Iš pradžių tikrai būna sunku - viskas nauja, daug informacijos, daug detalių. Bet palaipsniui viską išmoksti. Tam reikia laiko.

Paskui ateina etapas, kai kiekvieną dieną kartoji tuos pačius žingsnius - vėl ir vėl, tą patį ir tą patį. Ir tada viskas tarsi „įsirašo“ į kūno atmintį.

Galiausiai nebegalvoji apie pačius žingsnius - jie tiesiog vyksta. Tada visas dėmesys pereina į techniką, į kokybę, į jausmą. Ir tada jau prasideda tikras tobulėjimas, nes žingsniai nebėra pagrindinis dalykas, apie kurį galvoji.

O kiek šokiuose yra improvizacijos? Gal viskas griežtai suplanuota, ar vis dėlto lieka vietos laisvei?

Mes turime aiškią derinių ir žingsnių seką - kaip treneris sudėlioja, taip ir šokame. Tai yra pagrindas, nuo kurio atsispiriame.

Bet, pavyzdžiui, kai šokau su Yigit, savo partneriu, jis labai mėgo kurti naujus žingsnius. Jis sugalvoja kažką naujo, išbandome, pasižiūrime, kaip atrodo. Tada einame pas trenerį, parodome, klausiame, ar galime tą žingsnį įdėti į programą. Kartais leisdavo, kartais - ne. Bet tas kūrybinis procesas visada buvo labai įdomus ir gyvas.

Tu šoki nuo ketverių metų. Kaip per tą laiką vystėsi tavo, kaip šokėjos, karjera? Kokie pasiekimai tau svarbiausi?

Kadangi iš pradžių šokau atstovaudama Lietuvai, kelis kartus tapau Lietuvos čempione - dabar net tiksliai nepasakysiu, kiek. Tai buvo labai svarbus etapas.

Vėliau dar spėjau sušokti paskutiniame čempionate su partneriu iš Lietuvos, jaunių I amžiaus grupėje. Po to mūsų keliai išsiskyrė, ir pradėjau šokti su partneriu iš Vokietijos.

Viename pasaulio čempionate pusfinalyje nukritau ir stipriai susižeidžiau koją. Ir tada didžiausia baimė buvo ne pati trauma, o mintis: „O kas, jeigu negalėsiu šokti finale?“

Tada jau atstovavome Vokietijai - tapau septynis kartus Vokietijos čempione ir tris kartus pasaulio čempione.

Tai, žinoma, yra didžiausi mano karjeros pasiekimai, kuriais labai didžiuojuosi. Bet kartu tai ir visas kelias iki jų - visos treniruotės, darbas, iššūkiai. Visa tai ir sudaro tikrąją vertę.

Didžiulės varžybos: daugybė dalyvių, pilna salė žmonių. Kaip su jauduliu? Ar jis nepakiša kojos? Ar nėra scenos baimės?

Čia labai keistas dalykas. Pavyzdžiui, mokykloje ar tarp nepažįstamų žmonių man kartais būna sunku - kalbėti, atsiverti, išreikšti save.

Bet kai išeinu ant parketo… viskas apsiverčia. Jaučiuosi kaip namuose. Tiesiog šoku, ir reikiamos emocijos ateina savaime. Nebelieka jokios baimės - tik muzika ir judesys.

Kartais net didesnis stresas būna ne išeiti šokti, o galvoti, kad gali neišeiti. Pavyzdžiui, viename pasaulio čempionate pusfinalyje nukritau ir stipriai susižeidžiau koją. Ir tada didžiausia baimė buvo ne pati trauma, o mintis: „O kas, jeigu negalėsiu šokti finale?“

Tas jausmas buvo daug baisesnis nei pats jaudulys prieš pasirodymą.

Bet finale vis tiek šokai su traumuota koja? Ir kaip sekėsi?

Taip, šokau su skaudančia koja. Užėmėme ketvirtą vietą, ir tai labai geras rezultatas, nes tai buvo mūsų pirmi metai jaunimo grupėje.

Aišku, viduje jaučiau, kad galėjome pasirodyti dar geriau, gal net būti aukščiau. Bet sykiu tai buvo vienas iš tų momentų, kai savimi didžiavausi labiausiai.

Nes tiesiog išėjau ir atidaviau viską, ką tuo metu galėjau. Nepaisant skausmo, nepaisant visko. Ir kartais tai yra svarbiau už pačią vietą.

Ar turėti gerą šokio partnerį yra sėkmės dalykas? O gal apskritai partnerį turėti jau yra sėkmė?

Iš dalies - taip. Tikrai manau, kad čia yra ir sėkmės. Aišku, yra merginų ar vaikinų, kurie net nenori turėti partnerio - jiems geriau šokti vieniems.

Bet man asmeniškai šokti poroje yra ir smagiau, ir patogiau. Tiesiog pats šokis atrodo gražesnis, pilnesnis.

© Asmeninio albumo nuotr.

Kita vertus, jei abu - ir tu, ir partneris - norite dirbti, tikrai galima labai daug pasiekti, ir tai nebūtinai yra tik sėkmės klausimas. Taip, gali pasitaikyti labai stiprus partneris, kuris jau daug moka, bet vis tiek viskas priklauso nuo bendro darbo.

Kai pasižiūriu senus vaizdo įrašus - kaip šokome prieš trejus ar ketverius metus ir kaip dabar - labai aiškiai matosi progresas. Jei stengiesi, dirbi, tas augimas tikrai ateina. Viskas susideda su laiku.

O kas vyksta užkulisiuose? Ar jaučiama didelė konkurencija?

Konkurencija tikrai yra. Bet labai džiaugiuosi, kad su dauguma šokėjų, su kuriais varžomės toje pačioje grupėje, santykiai yra labai geri.

Taip, aikštelėje mes konkuruojame, stengiamės būti geriausi, bet to neperkeliame į asmeninį gyvenimą. Nėra taip, kad jei kažkas pralaimi - nebesikalbame ar pradedame blogai elgtis.

Priešingai - po varžybų ar stovyklų dažnai leidžiame laiką kartu: einame pavalgyti, pasivaikščioti po miestą. Daug gražių ryšių užsimezga.

Aišku, kaip ir visur, pasitaiko visko - kartais ir pavydas, ir kažkokie gandai. Bet su dauguma šokėjų konkurencija lieka tik ant parketo...

O gal prisimeni kokių nors linksmų ar netikėtų situacijų, kurias dar ir dabar draugams papasakoji?

Būna įvairių situacijų… Gal ne visada jos labai juokingos tuo momentu, bet vėliau jau gali nusišypsoti.

Pavyzdžiui, išeini į aikštelę ne savo metu - dar ne tavo eilė, o tu jau šoki. Ir tada per visą salę paskelbia tavo numerį ir sako: „Čia dar ne jūsų laikas.“ Tada būna tikrai nejauku (juokiasi).

Arba nukritimai - tuo metu, aišku, gėda, bet vėliau jau žiūri paprasčiau.

Tiesa, laikui bėgant tokie dalykai nebeatrodo svarbūs - tiesiog priimi kaip proceso dalį ir eini toliau.

O būna tokių „neklasikinių“ situacijų?

(Juokiasi) Būna visko! Šokiai yra gyvas dalykas - niekada nežinai, kas gali nutikti. Bet gal tai ir yra visas žavesys.

Aišku, teoriškai gali sustoti, susitvarkyti batą ar suknelę, bet realybėje - nėra tokios prabangos.

Teisėjai vertina tavo šokimą, o vienam šokiui turi tik apie minutę keturiasdešimt penkias sekundes. Jei sustosi - tą laiką tiesiog prarasi. Todėl net jei kažkas nutinka, bandai išlikti rami ir šokti iki galo.

Yra buvę, kad suknelės sijonas užkliūna už batelio kulno - ir tada šoki, bet nesupranti, kas vyksta. Bandai judėti, o žingsniai nebeišeina... Turiu net video-, kur pradžioje sijonas tiesiog praplėšiamas, o paskui visa koja pralenda pro tą skylę… Atrodo tikrai įspūdingai (juokiasi).

Būna, kad nuo kostiumo nuskrenda plunksnos, detalės… Kartais net batas „nusprendžia pabėgti“ - yra buvę, kad ne visai pametu batą, bet koja tiesiog išslysta ir jis lieka kabėti ant vieno dirželio.

Žodžiu, visko pasitaiko.

Ir vis tiek - šoki toliau?

Taip. Tiesiog neturi kito pasirinkimo. Turi užbaigti šokį, nes tai tavo pasirodymas, tavo momentas.

Gal yra dvi Lukrecijos - viena ant parketo, o kita - kasdienybėje.

Net ne tik tarp parketo ir kasdienybės, bet apskritai - jaučiasi skirtumas.

Dažnai žmonės, kurie manęs nepažįsta, būna susidarę visai kitokį įspūdį. Pavyzdžiui, partnerio ar tėvų pažįstami sako: „Ji atrodo tokia drąsi, tokia pasitikinti savimi, net šiek tiek pasimaivanti ant parketo.“

O tada, kai prieinu, pasisveikinu, pabendrauju - jie nustemba. Sako: „Visai kitoks žmogus.“

Aš pati gal to net nepastebiu, bet iš šalies tai tikrai matosi. Ant parketo tarsi įsijungia kitas vaidmuo - daugiau drąsos, daugiau ekspresijos.

Manyje yra ta ramesnė pusė ir ta sceninė - ryškesnė. Ir jos abi yra mano dalis.

Ką, tavo manymu, šokis duoda moteriškumui? Atrodo, kad labai daug.

Manau, kad tikrai labai daug. Visi tie šokio elementai - judesiai, laikysena, emocija - jie tarsi savaime ugdo moteriškumą. Tu turi atsipalaiduoti, pasitikėti savimi, leisti sau jausti.

Pavyzdžiui, nueini į gimtadienį ar kokią šventę - ir žmonės iš karto pastebi. Net jei nieko ypatingo nedarai, tiesiog pajudi, jie sako: „Tu šoki, ar ne?“

Aš pati net nežinau, iš ko jie tai supranta - gal iš judesių, gal iš laikysenos. Bet laikysena tikrai labai daug duoda.

Pakalbėkime apie šeimą. Tavo tėvai - šokių treneriai. Ką tai tau davė? O gal kažko ir nedavė?

Kai dar pati nešokau, man labai trūko tėvų, nes jie visą laiką būdavo salėje. Aš dažnai likdavau su močiute arba važiuodavau kažkur kitur, o jie tuo metu dirbdavo, vykdavo į varžybas ar teisėjaudavo užsienyje.

© Su tėvais Martynu ir Ramune bei broliu Kipru. Asmeninio albumo nuotr.

Man visada norėjosi būti kartu su jais, būti salėje, net jei tai reikštų tiesiog sėdėti ten iki vakaro.

Aišku, kaip ir visur, pasitaiko visko - kartais ir pavydas, ir kažkokie gandai. Bet su dauguma šokėjų konkurencija lieka tik ant parketo.

Kai pati pradėjau šokti, viskas natūraliai susidėliojo - pradėjome daugiau laiko leisti kartu.

Aišku, yra ir kita pusė - kai tavo tėvai yra treneriai, kartais būna sunkiau. Jie gali būti griežtesni, reiklesni, o tau tai kartais kelia daugiau emocijų. Bet tai nėra blogai - tiesiog kitaip.

Jie visada sako viską tiesiai - kaip yra. Ir iš tikrųjų tai yra gerai, nes jei tik girtų ir sakytų, kad viskas tobula, tikrai nebūtų jokio progreso.

Vis dėlto - kodėl nusprendei baigti šokėjos karjerą?

Iš tikrųjų aš labai noriu šokti. Man tai labai patinka, ir įdėta tiek daug darbo, kad nelengva apie tai net galvoti.

Bet dabar prasideda egzaminai, reikia rimtai susitelkti į mokslus. O dar šešerius metus beveik kas savaitę ar kas dvi važinėjau į Vokietiją - dėl to labai daug praleidau svarbių dalykų mokykloje.

Nors mokausi neblogai, vis tiek jaučiu, kad yra spragų. Dabar beveik tiek pat laiko, kiek anksčiau skirdavau treniruotėms, skiriu papildomoms pamokoms su korepetitoriais.

Šiuo metu pasirinkau pabaigti mokyklą. Jei ateityje nuspręsiu, kad nenoriu sieti gyvenimo su šokiais, bent jau turėsiu tvirtą pagrindą.

O ar tai tikrai pabaiga? Gal dar grįši į šokius?

Nežinau. Su tėvais kalbėjome - jei atsiras galimybė, galbūt kažkas ir pasikeis. Jei ne - vadinasi, taip ir turėjo būti.

Kol kas noriu tiesiog užbaigti šį etapą ir pažiūrėti, kur nuves toliau.

Aišku viena - šokis iš mano gyvenimo niekur nedings. Net jei nebešoksiu profesionaliai, vis tiek šoksiu sau, savo malonumui.

Papasakok apie zumbos klases, kurias turi sportinių šokių klube „Žingsnis“ - kaip sekasi jas vesti?

Man labai patinka! Viskas prasidėjo prieš kokius penkerius ar šešerius metus. Į šokių stovyklas atvažiuodavo treneris, kuris vesdavo zumbos treniruotes. Ir jos vykdavo vakare, po visos dienos - po daugybės treniruočių, kai jau atrodydavo, kad nebeturi jėgų.

Bet jis ateidavo, įjungdavo muziką - ir staiga visi atgyja nuo tvyrančios geros nuotaikos. Aš žiūrėdavau ir galvodavau: „Kaip taip įmanoma?“

Tada pirmą kartą pagalvojau, kad ir pati norėčiau tai išbandyti. Bet tuo metu turėjau savo šokius, treniruotes, nebuvo nei laiko, nei galimybių.

O pastaraisiais metais pagaliau tam ryžausi - išsilaikiau kvalifikaciją ir pradėjau vesti užsiėmimus. Ir dabar pagaunu save galvojant: „Dabar aš esu to trenerio vietoje.“

Labai geras jausmas. Atradau kažką, kas man patinka. Jaučiu, kad man reikia judėti, reikia šokti - be to tiesiog negaliu. O zumba leidžia tą daryti kitaip: daugiau laisvės, daugiau džiaugsmo, daug geros muzikos.