Malaizija: kerinčios arbatos plantacijos ir maudynės lietuje

(1)

Kai Lietuvoje šalta, vienas malonumas prisiminti keliones po šiltas egzotiškas šalis. Viena tokių - Malaizija. Joje su vyru viešėjusi Vaida Tubytė-Batkauskienė su malonumu prisimena ten patirtus nuotykius ir dalijasi jais su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

„Keliaudami po Malaiziją negalėjome neaplankyti vienos iš jos įžymybių, t. y. Kamerono aukštikalnių, garsėjančių arbatos plantacijomis, džiunglėmis, kriokliais ir kalnų vėsa.

 Keliauti teko keletą valandų autobusu, nes tik autobusais ir automobiliais galima pasiekti šias nuostabias vietas. Važiavome keletą valandų iš Penang salos, bet laikas tikrai neprailgo, nes spėjom ir pamiegoti, ir pavalgyti, ir nuostabiais kalnų vaizdais už lango pasigrožėti“, - pradėjo pasakoti lietuvė.

Pasak jos, atvykę į vietą jiedu su vyru iš karto pajuto, kad aukštikalnės yra aukštikalnės - daug vėsiau, drėgniau ir oras daug mažiau prognozuojamas nei šalies pakrantėse.

"Nusprendėme tris dienas gyventi Tanah Ratos miestelyje, kuris yra arčiausiai upės ir arbatos plantacijų. Pats miestelis tikrai neįspūdingas, nedidukas, skirtas tik turistams apsistoti vykstant į lankytinas vietas.

Didžioji dalis viešbučių (o jų ten tikrai daug) buvo mano vadinamos „dėžės“, t. y. tiesiog niekuo neišsiskiriantys daugiabučiai, tačiau mes pasirinkome gyventi porą kilometrų už miesto ant kalvų pastatytame arbatos plantatoriaus dvare, paverstame viešbučiu. 

Kiekvienas seno dvaro kampelis atrodė, kad alsuote alsuoja istorija ir vaikštinėdami jo koridoriais ar gerdami arbatą kiemelyje tik ir laukėme iš už kampo išnyrančio britų aristokrato ar jo damos su skėčiu nuo saulės", - prisiminė keliautoja.

Ji pasakojo, kad dvarą supo džiunglės, o daugybę metų puoselėta augmenija, rodos, veržėsi ir į kambarius. Net keliose vietose stebino senoviniai darbininkų bausmių įrenginiai - jie yra palikti ten, kur buvo baudžiami žmonės ir stovi labai matomose vietose.

"Dvaras jau kelis dešimtmečius priklauso savininkui indui, kuris pats gyvena dvare ir prižiūri pastatus bei aplinką tvarkančius darbuotojus, o jų pluša tikrai nemažai.

O pats tikriausias dvaro šeimininkas pasirodo yra gaidys. Pagal hinduistų tikėjimą, gaidys yra turtų ir laimės simbolis, todėl naminis gaidys dvare turėjo išskirtines sąlygas. Vaikščiodavo jis kada nori, kur nori ir jausdavosi tikra žvaigžde. Net nereikia ir minėti, kad dieną pradėdavome su gaidžio rėkimu, nes jis sąžiningai apeidavo ir visus viešbučio koridorius, ir kiemelius", - prisiminimais dalijosi V. Tubytė-Batkauskienė.

Pakalbėję su šeimininku, lietuviai išsinuomojo motorolerį, su kuriuo sėkmingai apvažiavo visas norėtas vietas. Dar turėjo įprasti ir labai tiksliai planuoti laiką (ko dažniausiai atostogaudami nedaro), nes vakarais, beveik tuo pat metu, staiga užslinkdavo sunkūs debesys ir prapliupdavo stiprus lietus. Pasirodo, kalnai tuos debesis sulaiko, todėl pakrantėse tuo pat metu oras būna kuo puikiausias.

„Pirmą vakarą nepatikėjome, kad gali lyti, bet pamoką išmokome labai greitai, nes po penkių lietaus minučių motoroleriu į viešbutį parlėkėme šlapi iki menkiausio siūlelio. 

Visa laimė, kad miestelio centre yra savitarnos skalbykla ir džiovykla. Kol mūsų rūbai buvo skalbiami ir džiovinami, mes labai skaniai ir pigiai pavakarieniavome naktiniame miesto turgelyje“, - pasakojo lietuvė.

Didžiulį įspūdį keliautojams paliko Kameron arbatos plantacijos.

Arbatos lapelius kerpančios moterytės mažučiukės, smulkučiukės, o baigusios kirpti užsimeta po tokį maišą ant pečių, kad ir vyrams gėdos nepadarytų.

„Arbatos plantacijos yra tikrai grožis ir gėris, tad jas iš skirtingų pusių apžūrinėjome net dvi dienas. Labai pasisekė, kad iš arti pamatėme ir arbatos lapelius kerpančias moteris. 

Moterytės mažučiukės, smulkučiukės, o baigusios kirpti užsimeta po tokį maišą ant pečių, kad ir vyrams gėdos nepadarytų. Pakilnojau vieną ir tikrai negaliu jo pavadinti lengvu“, - pasakojo V. Tubytė-Batkauskienė.

Apžiūrėję arbatos plantacijas lietuviai dar nulėkė ir prie vietinių Robinson krioklių. Iš tikrųjų tai yra keletos krioklių „grandinėlė“ einant džiunglėmis palei upę.

„Patys įspūdingiausi ir, deja, sunkiausiai pasiekiami kriokliai yra tolimiausiame taške, kur pasibaigia visi nors kiek padoresni takeliai, kur tenka šliaužti stačiais šlaitais, kabintis į sudėtingiausiose vietose pririštas virves. 

O smagiausia buvo tai, kad lyg ir būdami patyrę turistai išsiruošėme tyrinėt krioklių tiesiog su lengvais bateliais (juokėsi). Tyrinėjimas baigėsi sėkmingai, tik batus vėliau teko skalbti iš “dūšios", o kojas pavyko atmirkyti tik po kelių dienų...

Bet kas mes tokie, kad rinktumėmės lengviausius kelius - kuo daugiau nuotykių, tuo smagiau ir įdomiau", - pasakojimą užbaigė keliautoja.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.