Martynas Norbutas: Kodėl vaikai privalo žinoti apie LGBTQ+ egzistavimą?

Tėvai tvirtina norintys „apsaugoti vaikystę“, atidėti sudėtingas temas vėlesniam laikui arba mano, kad vaikai tiesiog „to nesupras“. 

Tačiau šis požiūris remiasi klaidinga prielaida, jog kalbėjimas apie LGBTQ+ egzistavimą yra sudėtinga tema, netinkama ar žalinga. 

Iš tiesų – priešingai: elementari informacija apie žmonių įvairovę yra būtina tiek vaikų emocinei raidai, tiek saugesnei visuomenei kurti.

„Per maži suprasti“ – ar tikrai?

Vaikai nuo labai ankstyvo amžiaus supranta šeimos, draugystės ir meilės sąvokas. Jie mato, kad vieni vaikai gyvena su mama ir tėčiu, kiti – su viena mama, seneliais ar globėjais. 

LGBTQ+ egzistavimo paaiškinimas nebūtinai reiškia sudėtingas diskusijas apie seksą. 

Dažniausiai pakanka paprastos žinios: žmonės yra skirtingi, kai kurie myli tos pačios lyties žmones, kai kurie jaučiasi kitaip nei buvo įvardyti gimę – ir tai yra normalu.

Vaikai natūraliai priima informaciją. Ją sudėtinga padaro suaugę žmonės, kurie vadovaujasi baimėmis, mitais ir nutylėjimais ar draudimais. 

Kai tam tikros temos pristatomos kaip „uždraustos“ ar „netinkamos“, vaikas išmoksta ne suprasti, o bijoti, nerimauti su jomis susidūrę. O baimė – puiki dirva stereotipams ir patyčioms.

Prevencija prieš diskriminaciją prasideda anksti

Patyčios mokyklose retai atsiranda iš niekur. Jos kyla iš nežinojimo, mitų ir iš anksto suformuotų nuostatų. 

Vaikas, kuriam laiku nebuvo patiekta informacija apie LGBTQ+ žmones, gerokai lengviau perima homofobiškas ar transfobiškas nuostatas iš socialinių tinklų, komentarų girdimų artimoje aplinkoje. 

O tai gali privesti prie labai rimtų pasekmių - pykčio, skurto protrūkių, net nusikalstamos veiklos.

Ankstyvas, amžių atitinkantis švietimas, padeda formuoti empatiją. Vaikas, kuris supranta, kad pasaulyje yra įvairių žmonių, mažiau linkęs tyčiotis, atstumti ar laikyti kitokį žmogų „nenormaliu“. 

Tai nėra ideologija – tai socialinių įgūdžių ir pagarbos ugdymas.

Pagalba vaikui, kuris pats ieško atsakymų

Ypač svarbu kalbėti apie LGBTQ+ egzistavimą todėl, kad dalis vaikų patys priklauso šiai bendruomenei, net jei dar neranda tinkamų žodžių tai įvardyti. 

Tyrimai rodo, kad daugelis LGBTQ+ žmonių jau vaikystėje ar paauglystėje jautėsi „kitokie“, bet nesuprato kodėl. Kai aplinkoje apie tai tylima arba kalbama tik neigiamai, vaikas lieka vienas su savo klausimais, gėda ir baime, savigrauža.

Informacija suteikia saugumą. Ji leidžia vaikui suprasti, kad su juo viskas gerai, jog pasaulyje yra ir daugiau tokių žmonių. Jis suvokia, kad turi teisę augti be baimės būti atstumtas. 

Tai gali būti neįtikėtinai svarbu vaiko psichinei sveikatai, ar net išsaugoti gyvybę.

Žinojimas nėra „skatinimas“

Vienas dažniausių mitų – kad kalbėjimas apie LGBTQ „paskatina“ vaikus tapti gėjais, lesbietėmis ar translyčiais. Mokslas aiškiai rodo: seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė nėra pasirenkamos ar „išmokstamos“. 

Tačiau mokomasi gali būti tik vieno – priimti save arba savęs nekęsti.

Vaikas, kuris auga aplinkoje, kurioje apie LGBTQ+ kalbama ramiai ir pagarbiai, netampa „kitoks“ – jis tampa sąmoningesnis, empatiškesnis ir saugesnis tiek sau, tiek kitiems.

Atsisakymas kalbėti apie LGBTQ egzistavimą vaikų neapsaugo. Jis tik atima galimybę suprasti pasaulį tokį, koks jis yra. Švietimas apie įvairovę nebūba „per ankstyvas“ – jis yra suteikiamas laiku. 

Tai investicija į patyčių prevenciją, geresnę vaikų savijautą ir visuomenę, kurioje kitoniškumas nebėra priežastis baimei ar neapykantai.

Galiausiai klausimas turėtų būti keliamas ne apie tai, ar vaikai sužinos apie LGBTQ+ žmones. Jie vis tiek sužinos – per internetą, draugus ar skaudžias patirtis. 

Todėl labai svarbu ar jie informacija juos pasieks saugioje aplinkoje, ar per tylą ir išankstines nuostatas?