Medikę parašyti knygą įkvėpė perdegimas

Sakė, kad tema neaktuali

„Pagrindinis mano motyvas stoti į mediciną buvo noras giliau pažinti visą žmogų – tiek kūną, tiek jo vidų, – apie kelią medicinoje pasakoja B.Jarašūnė. 

– Ilgai ieškojau savo srities, kur galėčiau būti naudingiausia ir kurioje dirbdama jausčiau didžiausią prasmę. 

Iš pradžių domėjausi vaikų ir paauglių psichiatrija, vėliau – suaugusiųjų gastroenterologija, tuomet baigiau dietologiją. 

Prieš keletą metų tapau Tarptautinės egzaminuotojų tarybos pripažinta laktacijos konsultante (IBCLC) ir šiuo metu daugiausiai dirbu su kūdikiais, moterimis žindymo ir nėštumo laikotarpiu. Itin vertinu kiekvieną profesinio kelio etapą ir jo metu įgytas patirtis.“
 
Rašymą medikė teigia pamilusi vos išmokusi raityti pirmąsias raides. „Juokiuosi iš savęs, kad iki pat dabar neišmokau taisyklingai laikyti parkerio, bet rašyti visgi kažkaip sugebu… Visuomet patiko dėlioti mintis raštu. 

Tiesa, iki šiol rašiniai būdavo gerokai trumpesni: įvairūs straipsniai, laiškai, publikacijos, ligos istorijos (juokiasi). O pamažu gimė ir knyga“, – pasakoja moteris.
 
Leidėjai tuomet B.Jarašūnės nepalaikė: esą knygos tema nišinė ir vargu ar aktuali. Tačiau autorė džiaugiasi nepaisiusi leidėjų įspėjimų, jog knygą leisti – pernelyg rizikinga, ir išleidusi ją savo jėgomis. 

„Mes pernelyg mažai kalbame apie tokią rimtą ir skaudžią visuomenės problemą. Troškau, jog ši knyga galiausiai įgytų fizinį pavidalą“, – sako ji.

Šiandien leidėjai graužiasi nagus: vos prieš tris savaites prekyboje pasirodžiusi novelė jau atsidūrė tarp perkamiausių grožinių knygų, o skaitytojai B.Jarašūnei negaili pagyrų: „Nuostabi knyga, savo turiniu rezonuojanti ir taikliai pataikanti į realybėje vykstančius gyvenimus“, „Rekomenduoju šią terapinę knygą, kuri įkvepia tikram ir autentiškam gyvenimui. 

Filosofinė, su humoro prieskoniu. Man labai patiko ir įtraukė“.

„Deganti“ medikų bendruomenė

Daug metų medikų bendruomenei priklausanti B.Jarašūnė teigia negalėjusi neparašyti apie perdegimą: šią problemą gydytoja stebi ir analizuoja jau bemaž dvidešimt metų. 

„Suprantu, kad galvojama: štai pasirinko mediciną, trokšdama išgelbėti žmoniją, ją gelbėdama sudegė, tada kaip Feniksas pakilo iš pelenų ir parašydama knygą atskleidė gerąją naujieną, – juokiasi medikė. – Iš tiesų istorija truputį kitokia. 

Taip, aš tikrai pervargstu ir tam tikrus neraminančius požymius jaučiu, tačiau šimtaprocentinio visiško perdegimo pati, manau, nepatyriau. 

Visgi stebėdama tiek daug perdegimo atvejų artimiausioje aplinkoje, tarp šeimos narių, draugų, tarp kolegų, privalėjau šį reiškinį patyrinėti ir paklausti: kur mes einame, ką mes darome ir kodėl šie dalykai vyksta?“
 
Knygos autorė pastebi, kad medicinos darbuotojams perdegimo rizika kur kas didesnė nei kitų sričių specialistams. „Netgi tokiose šalyse kaip Kanada, kur, laikoma, kad medicinos sistema tobulesnė, medikai perdega du kartus dažniau palyginti su kitomis specialybėmis. Juk našta – milžiniška: didžiulė atsakomybė, darbo krūvis, konfliktų valdymas“, – vardina B.Jarašūnė.
 
„Staiga pradedi pastebėti, kad su kolega sunku išlaikyti artimesnį ryšį, kokybišką bendravimą, – tęsia knygos autorė. – Būna taip, kad ateini į susirinkimą ir tiesiog jauti ore tvyrančią skausmingą emociją – didžiulio perdegimo. Manau, tai jaučia ir kitų specialybių atstovai. Perskaitę knygą man parašo ne tik medikai, bet ir mokytojai, menininkai.“

Atsiliepia kūno formoms

Medikės teigimu, nuolatinis patiriamas stresas sutrikdo natūralius organizmo atsigavimo mechanizmus: miegą, valgymą, poilsį, todėl perdegusiam žmogui nebelieka resursų atsitiesti ir sveikti. 
 
„Su šia problema dažnai susiduriu kaip gydytoja dietologė. Kaip ir alkoholis ar raminamieji, valgymas – vienas būdų tvarkytis su nuolatiniu lėtiniu stresu. Pastebiu, kad perdegimas neretai susijęs su sutrikusiu valgymu ar net valgymo sutrikimais“, – teigia sveikatos specialistė.
 
Anot pašnekovės, fiziškai ir psichologiškai pavargęs asmuo nebegirdi savo impulsų: „Tai gali skatinti persivalgymo sutrikimą, kai valgoma kur kas daugiau nei tik patenkinti fiziologinį alkį. 

Medikai labai dažnai sako: „Grįžtu namo ir sėdžiu apsikabinęs šaldytuvą, negaliu nueiti.“ Būna ir dar sunkesnių – bulimijos ar anoreksijos - atvejų.“

Atsakymai – individualūs

Paklausta, ar knygoje yra atsakymas, kaip išvengti ar įveikti perdegimą, B.Jarašūnė atsako filosofiškai: „Nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Man patinka kelti klausimus. Būtų smagu, jei žmogus pats pamėgintų pasigilinti, kaip jaučiasi, ir atsakymą rastų savyje.“
 
Autorė skaitytoją kviečiai savistabai ir atsiverti pokyčiams. „Stebint perdegusius ar šalia tos ribos esančius žmones, norisi jiems empatiškai, palaikant už rankos pasakyti, kad sąstingis – niekur neveda, tik atspindi desperaciją, – pastebi medikė. – Jei nieko nekeisime, neprisiimsime atsakomybės ir nesiimsime jokių veiksmų, tai yra tiesus kelias į bedugnę. Man svarbu paliesti ne tik perdegimo, bet ir profesinės tapatybės paieškas. Juk svarbiausia yra nepamesti harmonijos tarp to, kas tu esi, ir ką tu veiki.“
 
Komentaras
 
Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro psichologė Jolanta Kundrotienė:
 
- Perdegimas yra visiškas fizinių ir psichinių, emocinių resursų išsekimas. Žmonės dažnai su juo gyvena ir neatpažįsta. 

Dingsta noras dirbti, smunka savivertė, sumažėja koncentracija, sunku sutelkti dėmesį, suprastėja atmintis. 

Žmogus gali pradėti šiurkščiai elgtis su kolegomis arba artimaisiais, jį kankina dirglumas, nuovargis, apatija. Atsiranda ir fiziniai negalavimai: kyla kraujospūdis, skauda pilvą, sutrinka miegas.
 
Perdegimas „užkrečiamas“ kaip infekcinė liga: kartais sutinkami perdegę darbuotojai, darbuotojų skyriai ir net ištisos organizacijos. 

Kiekvienas atvejis individualus, tačiau akivaizdu viena: šiandien žmonės savęs netausoja. Dažnai jie kreipiasi per vėlai, jau turėdami daug sveikatos sutrikimų. Tačiau pastebėjus problemas laiku, perdegimo galima išvengti.
 
Pajutus perdegimo požymius, svarbu problemos neignoruoti ir imtis veiksmų: kreiptis pagalbos į specialistus, kokybiškai miegoti, valgyti visavertį maistą. 

Fizinė veikla yra tiesiogiai susijusi su streso įveika, laimės hormonų gamyba, todėl rekomenduojama bent pasivaikščioti. 

Raskite laiko maloniai veiklai, padedančiai atsipalaiduoti, atitraukti mintis nuo darbo ir atstatyti išeikvotus fizinius bei emocinius resursus. Tai gali būti bet kas – paglostyti augintinį, pagulėti vonioje, paskaityti, pasikalbėti su draugu.