Pasaulį žeidžia karai, žmonių žūtys, sukrečia žinios kaip karas įsiveržia ir niokoja taikių žmonių gyvenimus. Skaityti, šiltuose namuose žiūrėti TV kadrus, tai viena, o visai, kas kita įspūdžiai ir patirtis, matant karo realybę. Su šiuo metu Ukrainoje esančiu Mindaugu Jonušu tiesiogiai kalbamės apie esamą situacija Ukrainoje ir kokiomis nuotaikomis yra sutinkamos gražiausios metų šventės.
Ar galėtumėte papasakoti, kas paskatino jus aktyviai organizuoti humanitarinės pagalbos teikimą kariaujančiai šaliai ir net vykti ten, kur nėra saugu?
Pradėkime nuo to, kad savanoriškoje veikloje aš esu jau virš 10 metų: nuo pagalbos teikimo įvairioms organizacijoms nes būtent savanoriška veikla karo Ukrainoje akivaizdoje tapo labai svarbi ir reikalinga.
Šiuo metu negalėjau likti abejingas ir ryžausi būti kartu su kenčiančia tauta ir jos žmonėmis. Teko palikti darbą, atidėti kai kuriuos planus tam, kad rasčiau laiko ir galimybių būti bent kiek naudingas žmonėms, netikėtai patekusiems į karo realybę.
Visa ko pradžia man buvo ukrainiečių registracijos centras, kuriame iš labai arti teko ir pažinti ukrainiečius, ir teikti humanitarinę pagalbą bei iš arti matyti jų skausmą. Vėliau didelį įspūdį paliko kelionė į Ukrainos pasienį, gabenant labdarą karui prasidėjus. Tai buvo netikėta patirtis. Jei kas būtų pasakęs, kad manęs laukia tokios kelionės prieš trejetą metų, būčiau nepatikėjęs. Karas Europoje atrodė neįmanomas dalykas. Ir šiandienos karo realybė, nėra nei ką geresnė.
Kokie kelionių įspūdžiai labiausiai įstrigo į atmintį?
Pradėkime nuo to, kad pati kelionė autobusu iki Ukrainos yra labai sudėtinga. Tiek laukime prie sienos, lenkai nelabai skubinasi dirbti tiek ir pati kelionė į pasirinkta tašką. Žinoma kelionių metu, išvengti pavojaus yra labai mažai tikėtina. Kalbu apie tai, kad ne kartą ir ne du, keliaujant vien iš Kijevo į Odesą arba atgal man teko susidurti tiek su oro pavojaus sirenomis, tiek su raketų ar dronų atakomis išvykstant arba atvykstant į pasirinktą vietą. Kelionės Ukrainoje yra labai ilgos, atstumu prasme ir todėl rizika ar važiuojant naktimis traukiniais ar vykstant autobusais, pavojus būti sušaudytais yra labai realu ir tikra.
Ką galėtumėt pasakyti apie žmones karo realybėje? Kokios jų nuotaikos, viltys koks tarpusavio bendravimas.?
Žmonių nuotaikos ir emocijos yra labai įvairios. Nuo ašarų, kai tenka skirtis su savo artimais žmonėmis, vykstant iš Ukrainos iki sunkių emocinių išgyvenimų pačioje Ukrainoje. Ne kartą teko guosti verkiančius pvz: parke, bažnyčioje, arba tiesiog esant svečiuose. Kiekvieną kartą kai suveikia oro gynybos sirena, net ir stipriausias žmogus savo širdyje, realiai pajunta pavojų. Ir tai yra naturalu. Niekas nežino kur nukris raketų arba dronų nuolaužos ir ar eidamas mieste ar tiesiog miegodamas namuose, būsi gyvas. Ir tai realybė kuri viena ar kita forma, paliečia kiekvieną.
Ten taip pat yra būsimos šventės simbolių, kaip jie dera su visa aplinka, apie ką skatina susimąstyti?
Taip esame šventų Kalėdų tikrovėje, kai mūsų miestus ir namus, gyvenimus ir širdis, paliečia šventės laukimas. Taip yra ir Ukrainoje. Vieni miestai daugiau kiti mažiau, bet ir čia yra labai laukiamos Kalėdos. Žinoma sakydamas laukiamos aš turiu mintyje, kad laukiamos su nerimu. Mat yra tikėtina, kad tai bus su dideliu apšaudymu nes pirmą kartą visa Ukraina šias Kalėdas švęs su visu pasauliu ir be rusijos. Tad tikėtina, kad rusijos atsakas į tai gali būti, baisus. Tačiau nepaisant to, labai norisi tikėti, kad šias šventes, kad ir su nerimu, baimėje, nežinioje, žmones priima kaip didžiausia šviesos stebuklą. Apie ką ir yra šventos Kalėdos. Kai viskas tampa labai laikina ir trapu, žmogiškumą ir santykį su kitu, vertini kaip didžiausia dovaną. Ir visai nesvarbu tampa ar Kalėdos yra gruodžio yra 25 dieną ar liepos 15 d.
Vaikai ateina į pasaulį džiaugsmui, laimei. Ukrainos vaikų gyvenimo sąlygos ypatingos. Kokios jos? Ar būna pragiedrulių, kai siaučia karo grėsmės, sprogimai, mirtis sėlina visai čia pat?
Taip yra ieškoma priemonių kaip būtų galima praskaidrinti šių karo vaikų kasdienybę. Vaikų kurie praktiškai kasdien lieka našlaičiais. Šių vaikų šventės yra paženklintos skausmo, baimės, ne žinios. Daugelis jų kasdien netenka savo namų.
Viena žurnalistų šeima nakti Kijeve neteko visiškai savo namų ir ačiū Dievui, kad jie išgyveno, kai nuolaužos krito ant jų namų, tačiau jau šios šeimos šventės, labiau primena golgotos kelią nei šventas Kalėdas, o kiek dar tokių yra apie kurios nespėja pranešti naujienos.
Ką norėtumėt patarti tiems, kurie nėra abejingi ukrainiečių likimui, bet dar nesurado kelio, kaip prisidėti prie pagalbos teikimo?
Mano patarimas labai paprastas; atvykti į Ukrainą ir pabūti čia bent savaitę laiko. Važiuoti vasarą tai ne kelionė žiemą. Visada yra realu, kad nebus vandens, elektros, telefono ryšio, šildymo ir baus gausu apšaudymų. Kol esi namuose su popkornu bliudeliu ir tv ekrane stebi įvykius Ukrainoje, niekada negalėsi iki galo pajausti to, kas vyksta čia realiai.
Ne kartą jau raketos ir dronai, skrenda pro mano namus ar raketų nuolaužos mano kieme, kai tai išgyveni tikroviškai, nebelieka jokio noro galvoti, kad prisidėti nereikia ar eisiu geriau pastovėti prieš Kalėdas ilgoje eilėje prie silkės galvos, be jos mat Kalėdos neateis. Kaip jau ir minėjau, Ukrainoje Kalėdos yra kasdien, kai žinai, kad tavo draugai ir aplink esantis žmones yra gyvi ir sveiki.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą