Apie šios organizacijos prisiimtą misiją, viziją, tikslus ir uždavinius ir kalbamės su jos vadovu Mindaugu Jonušu.
Savanoriškai veiklai reikia pasirengimo, kada jūs ja susidomėjote, kaip ruošėtės ir kas jus paskatino humanitarinės pagalbos veiklai, kuri reikalauja ir daug laiko, energijos ir gali pareikalauti net pasiaukojimo ir drąsos?
Pradėkime nuo to, kad savanoriškoje veikloje aš esu jau virš 10 metų: nuo pagalbos teikimo įvairioms organizacijoms iki savaitės laiko gyvenimo motinos Teresės seserų vienuolyne ir rūpinimosi vargšais tiesiogiai. Labai džiugu, kad šie metai Lietuvoje yra paskelbti, kaip savanorystės metai, nes būtent savanoriška veikla karo Ukrainoje akivaizdoje tapo labai svarbi ir reikalinga.
Šiuo metu negalėjau likti abejingas ir ryžausi būti kartu su kenčiančia tauta ir jos žmonėmis. Teko palikti, darbą, atidėti kai kuriuos planus tam, kad rasčiau laiko ir galimybių būti bent kiek naudingas žmonėms, netikėtai patekusiems į karo realybę.
Visa ko pradžia man buvo ukrainiečių registracijos centras, kuriame iš labai arti teko ir pažinti ukrainiečius ir teikti humanitarinę pagalbą bei iš arti matyti jų skausmą. Vėliau didelį įspūdį paliko kelionė į Ukrainos pasienį, gabenant labdarą karui prasidėjus. Tai buvo netikėta patirtis. Jei kas būtų pasakęs, kad manęs laukia tokios kelionės, prieš trejetą metų būčiau nepatikėjęs. Karas Europoje atrodė neįmanomas dalykas.
Gal galėtumėte paminėti asmenybes, kurios padrąsino veiklos pradžioje, suteikė pasitikėjimo, ryžto teikė ir teikia paramą?
Galbūt ne tiek asmenybės, kiek tikėjimas ir malda. Laikui bėgant, žinoma sutikti ukrainiečiai. kurie man visi yra herojai, jų istorijos, jų skausmas ir patirtys man buvo yra ir bus geriausia motyvacija net ir, esant labai sudėtingoms aplinkybėms, eiti į priekį ir nepaliauti būti arti tų, kurie šiandien gina mūsų visų laisvę ir teisę gyventi.
Socialinės problemos, karas, karo veiksmų pasekmės gamtai, gyvūnijai ir žmogui yra blogis, tačiau organizacijos pavadinimo Bonitatem, reikšmė susijusi su sąvoka gėris. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl pasirinktas toks pavadinimas?
Kiekvienas iš mūsų esame pakviesti būti vienas kitam - vilties ambasadoriais ir labai atidžiai žiūrėti į kitą žmogų ir jo problemas. Tenka pripažinti, kad turime dar daug namų darbų atlikti, kol tapsime empatiški, išmoksime savitarpio paramos ir išgyvenimo meno nepalankiomis aplinkybėmis, todėl pasirinkome organizacijos vardą Bonitatem kurios vertimas yra gerumas, nes blogis įveikiamas gerais darbais, ryžtu neprarasti vilties, ir nė akimirkai neturėtų būti užmirštos bendražmogiškos vertybės. Būti vienas su kitu ir vienas dėl kito, visais laikais yra labai svarbu, o šiandienos tikrovėje tai yra net ir žmogiškumo egzaminas mums kiekvienam.
Jūs organizuojate taikius mitingus, kokia jūsų nuomone, jų prasmė?
Taip. šią vasarą uostamiestyje ir kitose vietovėse teko rengti palaikymo Ukrainai renginius, kurie net nuskambėjo ir Ukrainos televizijoje, Radoje, sudomino karo užkluptą visuomenę. Kai sugalvojau rengti pirmą renginį (tokia mintis mintis kilo, savanoriaujant ukrainiečių registracijos centre), mačiau ir jaučiau, kaip to reikia ukrainiečiams, kurie atvyko gyventi į svetimą kraštą - Lietuvos miestą Klaipėdą, praradę artimuosius, socialinius ryšius, nežinodami, kokia laukia ateitis.
O žmogui būtina pajusti bendrystę, kad nėra jie palikti vieni ir vieniši. Pasaulyje kiekvieną minutę įvyksta daugybė dėmesį patraukiančių įvykių. Todėl susidomėjimas atsiranda ir greitai ima blėsti. Tačiau karas, kėslai sunaikinti visą tautą negali būti trumpalaikė sensacija. Mitingai imti organizuoti todėl, jog visiems - ir miestui, ir pasauliui norėjome priminti, kad įvyko visai žmonijai grėsmę keliantis įvykis, todėl nebegalime gyventi patys sau, o turime nešti vienybės su kenčiančia tauta žinią.
Tai buvo vienas iš būdų atkreipti dėmesį į tai, kas ištiko Ukrainą. Organizuodami akcijas Ukrainai paremti, greitai įsitikinome, kad šių renginių poreikis ir noras juose dalyvauti tik augo. Ir yra verta nulenkti galvą prieš visą komandą - savanorius, aukotojus, kalbėtojus, kurie, eidami nepramintu keliu, sugebėjo drąsinti nenuleisti rankų ir nešti šią Ukrainos išsivadavimo vilties žinią.
Dėkoju, Nuncijui Visvaldui Kulbokui, Marijos taikos karalienės parapijos klebonui Mindaugui Šlaustui, kurio dėka visada dieną prieš renginį būdavo aukojamos šventos mišios už Ukrainą ir jos žmones, Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje Eduardui Borisovui, Robertui Gabului garbės konsului Luhansko srityje - kurie suteikė pasitikėjimo ir drąsino veikti.
Kokius jausmus, įspūdžius patiriate, bendraudami su karo negandas patyrusiais žmonėmis, kokios tautos savybės atsiskleidžia nepalankiomis sąlygomis. Ar galėtumėte paminėti, sukrečiančių jų patirtų ir papasakotų įvykių?
Kaip jau ir minėjau, man ukrainiečiai yra herojai tiesiogine to žodžio prasme. Jų laikysena net ir šiuo metu, kai nėra vandens, elektros, dujų, kai grasinama dar labiau sunaikinti gyvybiškai būtiną infrastruktūrą, vos ne užgniaužti kvėpavimą ir atimti galimybę gyventi, jie stovi drąsiai ir ryžtingai už savo ir mūsų laisvę, jie šventai myli savo žemę, savo tautą, tai mane labai įkvepia būti tokiu kaip jie.
Registracijos centre teko ne tik dalinti materialinę paramą, bet ir šluostyti ašaras ir guosti tuos, kurie sunkiai tramdė emocijas. Buvo viena močiutė kuri su nusivylimu aiškino, kad jau mananti, jog nebegrįšianti į Ukrainą ir svetimoje žemėje turėsianti numirti. Labai jautrūs buvo susitikimai su tais žmonėmis, kurie buvo neseniai pakilę iš griuvėsių ar požemių (ypatingai su žmonėmis iš Mariupolio krašto), Šie susitikimai gyvi mano širdyje ir atmintyje, o matytus ukrainiečius prisiminsiu kaip nepalaužiamos dvasios žmones, kurie pakeitė mano požiūrį į gyvenimo prasmę..
Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie domisi įvykiais Ukrainoje taip pat, kaip oro prognozėmis?
Tikiu, kad esame pavargę ir norime, kad šiais klaikias žinias apie tai, kas vyksta dabar Ukrainoje kuo greičiau galėtume pakeisti kažkuo kitu, bet šiandien yra labai sunki padėtis Ukrainoje. Kokia bebūtu sunki ši humanizmo dykuma, turime turėti vilties, kad tamsiausia yra prieš aušrą. Norisi linkėti paramos ir žmogiškumo vienas kitam, nes tai yra didžiausia pagalba kiekvienam iš mūsų: turėtume rasti įkvėpimo, pastebėti, padėti ar tiesiog išbūti. Tikiu, kad galim, tikiu, kad norim, tik nepraraskime vilties. Atverkime duris šviesos spinduliui, kuris gali pakeisti mūsų gyvenimus ir tapti nauja pradžia.
Parengė savanorė Virginija Laurinaitiene
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą