Mindaugas Surblys: „Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus Lietuvos muziejų žemėlapyje užima išskirtinę vietą“

– Kaip prasidėjo Jūsų profesinis kelias muziejininkystėje ir kas atvedė į Palangos Jono Šliūpo muziejų?

– Mano profesinis kelias susiformavo derinant dvi sritis, kurios mane domino nuo jaunystės – istoriją ir turizmą. Baigęs Palangos gimnaziją pasirinkau istorijos studijas, vėliau žinias gilinau įgydamas turizmo vadybos magistro laipsnį. Beveik dešimtmetį dirbau turizmo sektoriuje, kur sukaupiau vertingos patirties pristatant Palangos turizmo išteklius, kultūros paveldą bei bendraujant su kurorto svečiais.

Darbas muziejuje tapo natūraliu šio kelio tęsiniu. Prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio – Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus – gavau galimybę ne tik pasakoti istorijas apie praeitį, bet ir pats prisidėti prie jų tyrinėjimo bei aktualizavimo. Palangos istorija mane domino nuolat, todėl šiandieninis darbas leidžia kasdien gilintis į miesto praeitį, atrasti naujų faktų ir jais dalytis su visuomene. Man tai ne tik profesija, bet ir galimybė prisidėti prie Palangos istorinio bei kultūrinio paveldo puoselėjimo.

– Kuo Palangos Šliūpo muziejus yra išskirtinis Lietuvos muziejų kontekste?

– Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus Lietuvos muziejų žemėlapyje užima išskirtinę vietą. Tai vienas iš Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių ir labiausiai nuo sostinės nutolęs jo muziejus. Lietuvos muziejų kontekste jis išsiskiria tuo, kad yra vienintelis muziejus šalyje, skirtas savo miesto burmistrui.

Nors Jonas Šliūpas dažnai lieka tokių tautinio atgimimo veikėjų kaip Jonas Basanavičius ar Vincas Kudirka šešėlyje, jo indėlis į lietuvių tautinį sąjūdį buvo itin svarbus. Jis buvo vienas aktyviausių „Aušros“ bendradarbių ir redaktorių, drąsiai kėlęs lietuvių tautinės savimonės, švietimo, socialinės pažangos ir valstybingumo klausimus.

Muziejaus išskirtinumas slypi ir tame, kad lankytojai čia kviečiami pažinti ne vien istorinę asmenybę, bet ir diskutuoti apie šiandien aktualias temas – pilietiškumą, laisvę, lygybę, visuomenės pažangą bei žmogaus teisėms svarbias vertybes, kurias J. Šliūpas propagavo dar prieš daugiau nei šimtmetį.

Šiuo metu muziejus atnaujina ilgalaikę ekspoziciją, kurioje J. Šliūpas atsiskleis kaip tvirtų vertybių ir drąsių idėjų asmenybė. Greta jo gyvenimo istorijos daugiau dėmesio bus skiriama ir tarpukario Palangos istorijai, pasitelkiant šiuolaikiškus bei interaktyvius sprendimus.

– Jonu Šliūpu domėjotės ir lankydamasis Amerikoje prieš porą metų. Kokie jo gyvenimo atradimai Jums pačiam pasirodė labai įdomūs? Nepelnytai nepastebėti?

– Taip, Jungtinėse Amerikos Valstijose lankiausi jau du kartus – prieš porą metų ir praėjusiais metais. Pirmoji kelionė buvo asmeninė – beveik mėnesį trukusios atostogos, kurių metu siekiau ne tik geriau pažinti Ameriką, bet ir aplankyti vietas, susijusias su J. Šliūpu. Tai buvo natūralus noras, nes jis daugiau nei tris dešimtmečius gyveno JAV ir buvo viena ryškiausių lietuvių išeivijos asmenybių. Kelionės metu lankiausi Niujorke, Čikagoje, Majamyje ir kituose miestuose.

Vienas įdomiausių atradimų man buvo apsilankymas Niujorke veikiančioje lietuvių organizacijoje „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ (SLA), kurią 1886 metais kartu su bendraminčiais įkūrė Jonas Šliūpas. Ši organizacija iki šiol veikia Manhatane esančiame istoriniame pastate, kuriame saugomas itin vertingas lietuvių išeivijos archyvas. Čia išlikę dokumentai, liudijantys dešimčių tūkstančių lietuvių gyvenimo istorijas Amerikoje, o pats pastatas tapęs svarbiu lietuvių paveldo simboliu. Mane ypač nustebino tai, kad organizacija sėkmingai gyvuoja jau 140 metų.

Dar vienas mažiau žinomas, tačiau reikšmingas faktas – Šliūpo vaidmuo telkiant Amerikos lietuvių bendruomenę ir stiprinant Lietuvos laisvės siekius. Jo veikla dažnai nustelbiama kitų tautinio atgimimo veikėjų, tačiau būtent JAV jis tapo vienu svarbiausių lietuvių organizacinio ir kultūrinio gyvenimo lyderių.

– Turint omenyje, kad prieškario Palanga, nepaisant kurorto statuso, buvo konservatyvi, o Šliūpas – itin ekscentriškas, netradicinis burmistras, ar teisinga teigti, kad jis nuolat buvo ir šalies žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose?

– J. Šliūpas į Palangą atsikėlė 1930 metais, kai kurortas dar neturėjo miesto statuso. Netrukus Palangai suteikus antraeilio miesto teises, buvo suformuota miesto savivaldybės taryba, kuri J. Šliūpą išrinko pirmuoju Palangos burmistru. Tai buvo neeilinė asmenybė – žmogus, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį JAV, aktyviai dalyvavęs lietuvių tautiniame sąjūdyje, diplomatinėje veikloje ir visuomeniniame gyvenime.

Nenuostabu, kad toks žmogus konservatyvioje tarpukario Palangoje kėlė įvairių reakcijų. Senieji palangiškiai prisimindavo, kad iki tol mieste nebuvo gyvenęs tokio išsilavinimo, plataus akiračio ir drąsių idėjų žmogus. Tačiau kartu Šliūpas buvo ir prieštaringai vertinama asmenybė. Palanga buvo katalikiškas kraštas, o jis viešai deklaravo laisvamaniškas pažiūras, todėl dalis vietos gyventojų į jį žvelgė nepalankiai.

Dėl savo charakterio, pažiūrų ir aktyvios visuomeninės veiklos J. Šliūpas neretai atsidurdavo ir spaudos dėmesio centre. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1938 metų gegužę Palangą nusiaubęs didelis gaisras, sunaikinęs nemažą miesto dalį. Tuo metu Šliūpas jau antrą kartą ėjo burmistro pareigas. Jis aktyviai organizavo pagalbą nukentėjusiems gyventojams, rūpinosi valstybės parama ir siekė kuo greičiau atkurti miestą. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis neišvengė kritikos. Tarp vietos gyventojų pasklido kalbos, esą Palangą ištikusi nelaimė yra Dievo bausmė už tai, kad miestui vadovauja „bedievis“ burmistras. Šios apkalbos ir visuomenės reakcijos pasiekė net tarpukario Lietuvos spaudą.

– Kokie Šliūpo sprendimai Jums atrodo itin įdomūs? Kurie – itin nestandartiški?

– J. Šliūpas buvo žmogus, kuris dažnai mąstė keliais dešimtmečiais į priekį, todėl nemaža dalis jo idėjų amžininkams atrodė pernelyg drąsios ar net radikalios. Man įdomiausia tai, kad jis neapsiribojo vien teoriniais svarstymais – daugelį savo idėjų stengėsi įgyvendinti praktiškai.

Kalbant apie Palangą, mane labiausiai žavi tai, kad J. Šliūpas buvo ne tik miesto vadovas, bet ir vizionierius, nuolat ieškojęs naujų idėjų kurorto plėtrai. Dalis jo sumanymų buvo gerokai pralenkę savo laikmetį, todėl taip ir liko neįgyvendinti.

Viena įdomiausių jo idėjų buvo Pajūrio muziejaus steigimas Palangoje. Šliūpas suprato, kad pajūrio kraštas turi savitą istoriją, gamtą ir kultūrą, kurią būtina saugoti bei pristatyti visuomenei. Iš esmės tai buvo mintis apie muziejų, pasakojantį būtent Lietuvos pajūrio istoriją ir tapatybę.

Ne mažiau netikėtas buvo jo ekonominis sumanymas Palangoje įkurti fabriką, kuris iš pajūrio smėlio gamintų statybines plytas. Šiandien tai gali skambėti neįprastai, tačiau Šliūpas nuolat ieškojo būdų, kaip skatinti vietos ekonomiką, kurti darbo vietas ir mažinti miesto priklausomybę nuo sezoninės kurorto veiklos.

– Kaip keičiasi muziejaus vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

– Šiandien muziejus nebėra vien vieta, kur saugomi ir eksponuojami istoriniai daiktai bei muziejinės vertybės. Jis tampa atvira erdve dialogui, pažinimui ir bendruomenės susitikimams. Šiuolaikiniai muziejai skatina diskutuoti aktualiomis visuomenės temomis, įtraukia lankytojus į įvairias veiklas, edukacijas ir renginius. Todėl muziejaus vaidmuo plečiasi – jis tampa ne tik praeities saugotoju, bet ir aktyviu kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo dalyviu.

– Kokių naujų lūkesčių turi lankytojai?

– Šiuolaikiniai lankytojai tikisi ne tik pamatyti eksponatus, bet ir patirti istoriją. Jiems svarbus interaktyvumas, įtraukiantis pasakojimas, galimybė dalyvauti veiklose bei, žinoma, atrasti asmeninį ryšį su muziejuje pristatomomis temomis.

– Beje, kas yra jūsų statistinis lankytojas?

– Mūsų lankytojas – smalsus ir atviras naujoms patirtims žmogus. Vieni atvyksta susipažinti su Šliūpo asmenybe, kiti domisi muziejuje rengiamomis meno parodomis, kultūriniais renginiais ar ieško Palangos tapatybės ženklų. Muziejų lanko įvairaus amžiaus žmonės – nuo moksleivių iki senjorų, o vasarą prie jų prisijungia gausus būrys kurorto svečių iš Lietuvos ir užsienio.

– Kokie renginiai ar edukacinės programos šiuo metu sulaukia didžiausio lankytojų susidomėjimo?

– Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukia platus ir įvairus muziejaus renginių bei edukacinių veiklų spektras. Siekiame, kad mūsų veiklos būtų patrauklios skirtingoms amžiaus grupėms, todėl siūlome tiek edukacinius užsiėmimus, tiek kūrybines dirbtuves, paskaitas, parodas ir kultūrinius renginius. Esame vienas aktyviausių muziejų regione pagal nemokamų renginių pasiūlą.

Ypač populiarios yra mūsų edukacinės programos ir kūrybinės dirbtuvės, skirtos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tačiau didžiausio susidomėjimo nuolat sulaukia ekskursijos po miestą. Jų metu lankytojai turi galimybę ne tik susipažinti su Jono Šliūpo veikla ir Palangos istorija, bet ir atrasti mažiau žinomas miesto vietas, išgirsti autentiškų pasakojimų bei pažvelgti į kurortą kitomis akimis.

Muziejus taip pat vykdo rezidencijų programą, kviesdamas Lietuvos ir užsienio muziejų specialistus, mokslininkus, tyrėjus, edukatorius, menininkus, parodų kuratorius ir menotyrininkus įgyvendinti kūrybinius projektus bei bendras iniciatyvas su Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Rezidentai kviečiami kūrybinėmis priemonėmis reflektuoti šiandieną ir istoriją, o savo idėjas pristatyti paraiškose, siūlant bendrus projektus ir veiklas su muziejumi.

– Kaip muziejus siekia sudominti jaunąją kartą istorija ir kultūros paveldu?

– Jaunąją kartą stengiamės sudominti gyvu pasakojimu ir aktualiomis temomis. Kviečiame ne tik klausytis istorijos, bet ir ją patirti per edukacijas, žaidimus, ekskursijas bei įvairius renginius. Siekiame parodyti, kad kultūros paveldas nėra vien praeitis – jis padeda geriau suprasti ir šiandieninį pasaulį.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria muziejinės veiklos organizatoriai regionuose?

– Vienas didžiausių iššūkių regionų muziejams – išlaikyti lankytojų susidomėjimą ir konkuruoti dėl žmonių laiko gausioje laisvalaikio pasiūloje. Taip pat svarbu pritraukti jaunąją auditoriją, užtikrinti kokybišką ir aktualų kultūrinį turinį bei ieškoti naujų būdų, kaip muziejų padaryti patrauklų skirtingoms visuomenės grupėms. Regionų muziejams ypač svarbus bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis, kultūros ir mokslo institucijomis, padedantis kurti šiuolaikišką ir visuomenei aktualų muziejų.

– Ar yra projektų ar iniciatyvų, kuriais ypač didžiuojatės per savo darbo muziejuje laikotarpį?

– Per savo darbo muziejuje laikotarpį teko prisidėti prie ne vienos iniciatyvos, tačiau labiausiai didžiuojuosi tuo, kad per daugiau nei 37 muziejaus gyvavimo metus pirmą kartą buvo išleista mano sudaryta ir parengta knyga apie Joną Šliūpą „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“. Taip pat džiugina didelio susidomėjimo sulaukiančios ekskursijos po miestą, kurios pritraukia smalsuolių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Vienu reikšmingiausių atradimų laikau darbą archyvuose ir istorinės medžiagos paieškas įvairiose atminties institucijose, kurių metu pavyko aptikti vaizdo juostą, kurioje užfiksuotas Jonas Šliūpas. Joje matomi 1930 metų įvykiai Palangoje, o ši medžiaga iki šiol laikoma vienu seniausių išlikusių vaizdo įrašų apie kurortą. Ypač simboliška, kad J. Šliūpo sūnus Vytautas visą gyvenimą ieškojo filmuotos medžiagos, kurioje būtų užfiksuotas jo tėvas. Jis žinojo, kad tokia juosta egzistavo, tačiau pats jos taip ir nepamatė. Todėl galimybė šį istorinį radinį pristatyti visuomenei man yra itin prasminga.

Vis dėlto didžiausias ir svarbiausias šiuo metu įgyvendinamas projektas – naujos ilgalaikės muziejaus ekspozicijos kūrimas. Joje Joną Šliūpą pristatysime kaip tvirtą vertybinį stuburą turėjusią asmenybę, o kartu daugiau dėmesio skirsime tarpukario Palangos istorijai, autentiškam to laikotarpio interjerui bei šiuolaikiškiems interaktyviems sprendimams, kurie lankytojams leis istoriją patirti gyvai.

– Kaip vertinate Palangos kultūrinį gyvenimą ir muziejaus vietą miesto bendruomenėje?

– Palanga šiandien gali pasiūlyti įvairiapusį kultūrinį gyvenimą, todėl visi miesto muziejai jame užima svarbią vietą. Manau, kad mūsų muziejus yra tapęs ne tik istorijos ir kultūros pažinimo erdve, bet ir vieta, kur susitinka bendruomenė, vyksta renginiai, diskusijos ir gimsta naujos iniciatyvos.

– Ar save matote ir ateityje Šliūpo muziejuje?

– Taip, save matau Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje ir ateityje. Čia dar yra daug neatskleistų istorijų, neįgyvendintų idėjų ir prasmingų darbų, prie kurių norėčiau prisidėti. Per darbo metus muziejuje turėjau galimybę augti profesiškai, įgyti vertingos patirties ir įgyvendinti ne vieną svarbią idėją. Ypač džiugina palangiškių pripažinimas, geras žodis ir palaikymas – tai suteikia motyvacijos judėti pirmyn.

Artimo rato žmonės kartais pajuokauja, kad Šliūpo muziejuje jau esu įleidęs šaknis kaip reikiant ir ilgam, nes tai yra mano varikliukas. Iš tiesų džiaugiuosi galėdamas dirbti būtent šiame muziejuje – vietoje, kur galiu derinti savo meilę Palangos istorijai, tyrinėjimus, kūrybines idėjas ir darbą su žmonėmis.

Tikiu, kad ateityje muziejuje galėsiu prisiimti dar daugiau atsakomybių, įgyvendinti ambicingus projektus ir toliau augti kaip muziejininkas bei kultūros lauko profesionalas. Mane motyvuoja galimybė kurti naujas iniciatyvas, stiprinti muziejaus ryšį su bendruomene ir prisidėti prie jo ateities vizijos. Manau, kad profesinis augimas ir karjeros galimybės atsiranda ten, kur yra noras tobulėti, idėjos ir, svarbiausia, tikėjimas tuo, ką darai.