1908 metais virš Sibiro įvyko galingas sprogimas, kurio paslapties mokslininkai iki šiol neišsiaiškino

Iki šiol nė viena iš mokslininkų iškeltų hipotezių nerado galutinių ir neginčijamų įrodymų. 

Didžiausias tyrinėtojų galvosūkis išlieka tai, kad į įvykio vietą atvykusios ekspedicijos nerado nei smūginio kraterio, nei paties kosminio objekto nuolaužų.

Ryškus ugnies kamuolys ir Hirosimą pranokstanti galia

Katastrofa įvyko 1908 m. birželio 30 d. ryte Podkamennaja Tunguska upės rajone. 

Liudininkai pasakojo danguje matę milžinišką, akinantį ugnies kamuolį. 

Jų teigimu, tą akimirką dangus tarsi „suskilo per pusę“, o virš miško plystelėjo ryški ugnis.

Karštis epicentre buvo toks stiprus, kad aplinkiniams gyventojams atrodė, jog ant jų tuoj užsidegs drabužiai.

Po vizualinio efekto nugriaudėjo galingas sprogimas, kuris šiandien laikomas didžiausiu kosminiu susidūrimu užregistruotoje žmonijos istorijoje. 

Remiantis šiuolaikiniais skaičiavimais, šio įvykio galia siekė nuo 10 iki 15 megatonų trotilinio ekvivalento. 

Tai šimtus kartų viršija atominės bombos, numestos ant Hirosimos, galingumą. Sprogimo sukelta smūginė banga nušlavė teritoriją, savo plotu viršijančią Didžiojo Londono ribas.

Pirmoji ekspedicija ir mįslingas kraterio nebuvimas

Dėl regiono atokumo ir politinių permainų pirmoji mokslinė ekspedicija sprogimo vietą pasiekė tik 1927 metais – praėjus beveik dviem dešimtmečiams po katastrofos.

Jai vadovavo sovietų mineralogas Leonidas Kulikas, kuris tvirtai tikėjosi rasti milžinišką kraterį ir vertingų meteorito nuolaužų.

Tačiau vietoj klasikinės smūgio duobės tyrinėtojai išvydo neįprastą radialinio sunaikinimo zoną.

Milijonai medžių gulėjo ant žemės išvirsti viena kryptimi, tarsi juos būtų nušlavusi galinga banga, išsiveržusi iš vieno konkretaus taško. 

Pačiame sprogimo centre mokslininkai rado tik nepaliestą pelkėtą vietovę – jokio kraterio pėdsako ten nebuvo.

Šiuolaikinių mokslininkų nuomone, būtent kraterio nebuvimas yra raktas į Tungusos katastrofos mįslę. 

Pagal labiausiai paplitusią versiją, kosminis objektas nepasiekė Žemės paviršiaus ir susprogo atmosferoje, maždaug 5–10 kilometrų aukštyje.

Įvykęs vadinamasis oro sprogimas išlaisvino milžinišką energijos kiekį, o jo smūginė banga radialiai suguldė mišką. Kadangi pats kūnas dezintegravosi ore, žemėje tiesiog nespėjo susiformuoti smūginė įduba.

Asteroidas ar kometa?

Nepaisant to, kad pats sprogimo mechanizmas yra neblogai ištirtas, paties objekto kilmė iki šiol kelia karštas diskusijas. Mokslininkai išskiria dvi pagrindines teorijas:

Kometos hipotezė: Šią versiją labiausiai patvirtina neįprastai šviesios naktys, kurios po sprogimo buvo stebimos visoje Europoje. Kai kuriuose regionuose naktinis dangus buvo toks šviesus, kad žmonės galėjo laisvai skaityti laikraščius net po vidurnakčio.

Asteroido hipotezė: Kita populiari teorija teigia, kad virš Sibiro suiro ir sprogo akmeninis asteroidas, kurio skersmuo siekė apie 50–60 metrų. Daugelis šiuolaikinių kompiuterinių modeliavimų ir tyrimų linksta būtent prie šio varianto.

Visgi šimtaprocentinių įrodymų trūksta abiem pusėms – per visą laiką tyrinėtojams pavyko aptikti tik mikroskopines daleles, kurios gali būti kosminio kūno liekanos.

Kodėl Tungusos pamoka svarbi XXI amžiuje?

Astronomai pažymi, kad Tungusos katastrofa išlieka itin aktuali ir šiandien. Keleto dešimčių metrų dydžio kosminiai kūnai Visatoje pasitaiko žymiai dažniau nei milžiniški asteroidai, galintys sukelti pasaulinį gyvybės išnykimą. 

Būtent todėl šiandien viso pasaulio observatorijos aktyviai stebi Žemę artimus objektus. 

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, pagrindinis klausimas yra nebe tai, kas tiksliai sudegė virš Sibiro taigos, o tai – kiek šiuolaikinė žmonija ir jos technologijos yra pasirengusios kitam panašiam netikėtam kosminiam įvykiui.

Šaltinis: Parengta pagal užsienio spaudą