Artimiausiais metais pasaulis gali sulaukti pražūtingo ugnikalnio išsiveržimo, teigia mokslininkai

Apie tai pranešama Amerikos geologijos tarnybos (USGS) žurnale „Nature“. „Daily Galaxy“ rašo, kad mokslininkai elektromagnetinio vaizdavimo metodais nustatė uolienų elektrinį laidumą po Jeloustouno kaldera. 

Tai leido sudaryti trimatį, aukštos skiriamosios gebos iš dalies išlydytų zonų žemėlapį.

Tyrimas parodė, kad Jeloustouno magminė sistema nėra vientisa – ją sudaro nevienalytės išlydytų uolienų ertmės, įsiterpusios į didžiąja dalimi sukietėjusią plutą. 

Išlydytų uolienų kiekis siekia 2–30 % ir zonos erdviškai izoliuotos. Daugiausia magmos telkiasi šiaurės rytinėje kalderos dalyje – apie 400–500 km³ riolitinės magmos, daugiau nei prieš 1,3 mln. metų įvykusiame Mesa Falls išsiveržime.

„Šilumos šaltinis po šia magma yra bazaltinė intruzija iš mantijos, kuri palaiko temperatūrą ir didina lydymosi zonas. Nors vieno jungtinio rezervuaro nėra, nuolatinis įkaitimas gali sujungti magmines ertmes ir padidinti didelio masto išsiveržimo tikimybę“, – rašoma straipsnyje.

Per pastaruosius 2,1 mln. metų Jeloustoune įvyko trys dideli išsiveržimai: Huckleberry Ridge, Mesa Falls ir Lava Creek. Vidutinis intervalas tarp jų – apie 735 tūkst. metų. 

Tačiau išsiveržimų laikas yra nereguliarus, todėl toks „ciklas“ yra klaidinga interpretacija. Klimatologas Markusas Stoffelis vertina, kad iki 2100 m. pasaulyje VEI 7 ar didesnio išsiveržimo tikimybė siekia apie 16 %.

Kitos potencialiai pavojingos vulkaninės sistemos – Kampi Flegrei (Italija) ir Toba (Indonezija), kuriose fiksuojamas padidėjęs aktyvumas. 

Mokslininkai mano, kad Jeloustouno išsiveržimas gali vykti daugiafaziu ciklu, su ankstesniais mažesniais išsiveržimais, trunkančiais metus ar dešimtmečius.

„Šios ankstyvosios fazės gali būti sprogstamos, bet lokalios. Kai ryšys tarp lydymosi zonų bus užmegztas, išsiveržimas staiga sustiprės. 

Riolitinė magma, klampi ir dujinga, per kelias minutes suformuoja pelenų stulpus, pasiekiančius stratosferą. Stulpai gali griūti, sukeldami piroklastinius srautus, judančius greičiu virš 300 km/h ir sunaikinančius teritorijas 100 km spinduliu“, – rašoma leidinyje.

USGS geofiziko Larry Mastino modeliavimas rodo, kad pelenai gali pasiekti Čikagą, San Franciską ir Vinipegą (3 cm sluoksnis). 

Arčiau šaltinio jų storis gali siekti kelis metrus, sukeldamas infrastruktūros griūtį ir visišką derliaus praradimą. Pagrindinis pavojus – ne mechaninė žala, o stratosferos aerozolių apkrova. SO₂ išmetimas į viršutinę atmosferą formuoja sulfato aerozolius, atspindinčius Saulės spindulius ir sukeliantys globalų atšalimą.

Tokie reiškiniai jau fiksuoti: po 1991 m. Pinatubo išsiveržimo pasaulio temperatūra nukrito 0,5 °C maždaug dvejiems metams. 

Jeloustouno atveju modeliai rodo vidutinį pasaulio temperatūros sumažėjimą 4 °C, kai kuriose Šiaurės Amerikos vietose – 10 °C ir daugiau, o atšalimo fazė gali trukti 15–20 metų.

„Tai greičiausiai sukeltų žemės ūkio žlugimą keliuose žemynuose. 

Vulkaniniai pelenai turi toksiškų sunkiųjų metalų, tokių kaip arsenas, kadmis ar gyvsidabris, užterštų dirvožemį ir vandenį, keliančių ilgalaikį pavojų aplinkai bei žmonių sveikatai“, – teigiama straipsnyje.

Pažymima, kad pasaulinis pasirengimas valdyti vulkaninius pavojus yra nepakankamas. 

Nors superišsiveržimas Jeloustoune nėra neišvengiamas, jo pasekmės galėtų destabilizuoti padėtį visame pasaulyje – paveikti klimatą, žemės ūkį, infrastruktūrą ir žmonių saugumą.