Jei tik kelias eitų tiesiai aukštyn, iki kosmoso ribos automobiliu būtų galima nuvažiuoti greičiau nei per valandą

Kalba eina apie vadinamąją Karmano liniją – sąlyginę ribą 100 kilometrų aukštyje, už kurios lėktuvai jau nebegali išsilaikyti ore dėl aerodinaminės keliamosios jėgos trūkumo.

Žinoma, kad šią ribą savo laiku apskaičiavo vengrų ir amerikiečių inžinierius Theodore'as von Kármánas – pagal jo formules gausis apie 84 kilometrai, tačiau Tarptautinė aeronautikos federacija vėliau šį skaičių suapvalino iki lygiai 100 kilometrų. 

Tuo tarpu NASA ir JAV aviacijos administracija, suteikdamos astronauto vardą, orientuojasi į dar žemesnę žymą – 80 kilometrų.

Autoriai pabrėžia, kad realybėje aiškios atmosferos ribos nėra – ji tiesiog palaipsniui retėja, kol galiausiai susilieja su saulės vėju. Tačiau tai, kad ši riba yra labai plona – faktas.

Kur slepiasi visas oras

NASA duomenimis, beveik visas oras, kuriuo mes kvėpuojame, yra susikoncentravęs pačiame žemiausiame atmosferos sluoksnyje – troposferoje.

Ties pusiauju ji siekia maždaug 12 kilometrų, o ties ašigaliais – vos 8. Būtent šiame sluoksnyje yra apie 80 % visos atmosferos masės.

Dar 19 % tenka stratosferai (12–50 km) – ten yra ozono sluoksnis, sulaikantis ultravioletinius spindulius.

Kartu šie du sluoksniai talpina 99 % viso planetos oro. Viskas, kas yra aukščiau – mezosfera ir termosfera – tėra tokios retos dujos, kad 100 kilometrų aukštyje jų tankis yra milijoną kartų mažesnis nei jūros lygyje.

Palyginimas su obuolio žievele

Jei sumažintume Žemę iki įprasto obuolio dydžio, kurio spindulys – 4 centimetrai, tai visos atmosferos storis iki Karmano linijos sudarytų apie 0,6 milimetro, o kvėpavimui tinkamas sluoksnis – vos 0,075 milimetro, pastebi mokslininkai.

Palyginimui: obuolio žievelės storis siekia 0,1–0,4 milimetro. Tai reiškia, kad, priklausomai nuo obuolio veislės ir to, kokią atmosferos ribą laikysime orientyru, Žemės atmosfera yra arba šiek tiek plonesnė už obuolio žievelę, arba maždaug jai prilygsta.

Kam reikalinga ši plona plėvelė

Aiškinama, kad be atmosferos Žemės paviršius gautų pilną saulės spinduliuotės spektrą, vanduo užvirtų esant bet kokiai temperatūrai virš nulio dėl slėgio nebuvimo, o meteoroidai pasiektų žemę taip ir nesudegę.

Stratosfera sulaiko 97–99 % vidutinio dažnio ultravioletinių spindulių, mezosfera kasdien sudegina 50–100 tonų meteoritinės medžiagos, o termosfera sugeria pačią pavojingiausią rentgeno ir ultravioletinę Saulės spinduliuotę.

Autorius pateikia pavyzdį: Mėnulis apskritai neturi atmosferos, Marso atmosfera sudaro vos apie 1 % Žemės tankio, o Veneroje ji yra 90 kartų tankesnė už Žemės ir geba ištirpdyti šviną savo paviršiuje. 

Tokio derinio, kokį turi Žemė, neturi joks kitas uolinis Saulės sistemos kūnas.

Šaltinis: unian.net