Pažymima, kad hematitas pirmą kartą buvo aptiktas matomojoje Žemės palydovo pusėje 2020 m.
Vienintelis paaiškinimas, kuris galėtų paaiškinti šio medžiagos pasiskirstymą, buvo tai, kad deguonies jonai buvo perkelti į Mėnulį Žemės magnetosfera.
Mokslininkų teigimu, tai vyksta maždaug penkias dienas per mėnesį, kai Žemė yra tarp Saulės ir Mėnulio. Tai leidžia daliai mūsų planetos atmosferos patekti ant Mėnulio paviršiaus. Šis reiškinys vadinamas „žemės vėjumi“.
Mokslininkų grupė savo tyrime pateikė papildomų įrodymų, patvirtinančių šią teoriją.
Tam tyrėjai apšvitino įvairius Mėnulyje rastus geležies turinčius mineralus deguonimi ir vandeniliu, kurių energija atitiko Žemės vėjo dalelių energiją, taip pat vandenilio jonais, panašiais į saulės vėjo jonus.
Mokslininkai nustatė, kad deguonies jonai, tokie kaip Žemės vėjo jonai, gali oksiduoti metalinį geležį, geležies sulfidą ir ilmenitą, rastus Mėnulio regolite, suformuodami hematitą.
„Nors šie geležies turintys mineralai gali būti randami kaip mikrodalelės ar nedideli kristalai Mėnulio regolite, jie gali būti tiesiogiai oksiduojami Žemės vėjo poveikio.
Gautas hematitas ant regolito dalelių išorinio paviršiaus lengvai aptinkamas naudojant optinę spektrometriją“, – teigė tyrimo autoriai.
Be to, buvo nustatyta, kad didelės energijos vandenilio jonai gali redukuoti hematitą iki metalinio geležies, o mažos energijos vandenilio jonai iš esmės yra neveiksmingi.
Mokslininkai užtikrino, kad hematito išlikimas Mėnulio paviršiuje priklauso tiek nuo energijos, tiek nuo santykinio deguonies ir vandenilio jonų srautų iš Žemės vėjo santykio.
Leidinyje pabrėžta, kad naujas tyrimas pateikia įrodymų, patvirtinančių teoriją, kad rūdys Mėnulyje atsiranda dėl Žemės vėjo.
Tačiau laboratorinės sąlygos gali nevisiškai atkurti sudėtingą Žemės palydovo aplinką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą