Mokslininkai atrado žmogaus kūne pasislėpusią „trečiąją akį“ ir paaiškino, kam ji skirta

Mokslininkai šį organą pavadino sudėtine protėvine vidurine akimi (angl. composite ancestral median eye). Jų manymu, rūšys, iš kurių ilgainiui išsivystė žmonės, maždaug prieš 500 milijonų metų prarado šonines akis ir buvo priverstos pasikliauti centriniu šviesai jautriu organu.

Tyrimo duomenimis, šie senoviniai bestuburiai gyvūnai gyveno po žeme ir ilgainiui neteko įprastų akių funkcijos. Dėl to jie rėmėsi centriniu organu, leidusiu nustatyti šviesą ir orientuotis aplinkoje.

Šis organas šiandien žinomas kaip kankorėžinė liauka (epifizė). Ją dar Senovės Graikijos gydytojai aprašė kaip ypatingą smegenų struktūrą. Iki šiol buvo manoma, kad ji evoliucionavo atskirai nuo akių, tačiau naujasis tyrimas atskleidė glaudų ryšį tarp epifizės ir mūsų protėvių regos sistemos.

Šiandien žmogaus kaukolėje tebėra išlikę šios „trečiosios akies“ likučiai. Nors ji nebemato šviesos tiesiogiai, gauna informaciją iš akių apie šviesą ir tamsą bei padeda reguliuoti miego ciklą.

Konkrečiai, kankorėžinė liauka gamina hormoną melatoniną, kuris organizmui signalizuoja, kad atėjo naktis ir metas ilsėtis. Tai padeda sinchronizuoti cirkadinius ritmus – maždaug 24 valandų biologinį ciklą, kuris reguliuoja miegą, budrumą ir daugelį kitų organizmo procesų.

Mokslininkų teigimu, šis mechanizmas taip pat gali turėti įtakos reprodukcinei sistemai, imunitetui, nuotaikai ir net kūno temperatūros reguliavimui.

Tyrimą, paskelbtą žurnale Current Biology, atlikę mokslininkai siekė išsiaiškinti, kaip per šimtus milijonų metų vystėsi žmogaus akis ir tinklainė.

Tyrėjų grupė, vadovaujama Thomas Baden, nustatė, kad ankstyviausi žmonių protėviai turėjo ir šonines akis, ir galvos centre esančią šviesai jautrią struktūrą.

Kai dalis šių organizmų pradėjo gyventi urvuose ar dumble ir maitintis filtruodami vandenį, jie neteko šoninių akių, tačiau išsaugojo centrinę struktūrą, kuri padėjo nustatyti dienos laiką ir orientaciją erdvėje.

Vėliau, mokslininkų manymu, dalis šios sistemos persikėlė į galvos šonus ir ilgainiui tapo tinklaine – svarbia šiuolaikinės akies dalimi.

Tyrimo rezultatai pakeitė mokslininkų požiūrį į šį organą: dabar manoma, kad tinklainė ir kankorėžinė liauka turi bendrą evoliucinę kilmę, o ne vystėsi nepriklausomai viena nuo kitos.

Įdomu tai, kad kai kurios rūšys ir šiandien turi matomą „trečiąją akį“. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Tuatara iš Naujosios Zelandijos. Šis roplys turi vadinamąją parietalinę akį su lęšiuku ir tinklaine. Ji neskirta detaliems vaizdams matyti, tačiau padeda fiksuoti šviesos pokyčius ir reguliuoti biologinius ritmus.

Nors mokslinių įrodymų tam nėra, „trečioji akis“ jau seniai siejama su intuicija, vidiniu matymu ir antgamtiniais gebėjimais. Ši idėja ypač paplitusi hinduizmo ir jogos tradicijose, kur „trečioji akis“ siejama su vadinamąja Adžnos čakra – dvasiniu energijos centru žmogaus kūne. Senoviniuose jogos tekstuose teigiama, kad šios čakros „prabudinimas“ gali suteikti ypatingų dvasinių įžvalgų, tačiau šie teiginiai nėra patvirtinti šiuolaikinio mokslo.