Narsieji pagonys, kurių nepalaužė nei kalavijas, nei kryžius: dingusi, bet nenugalėta tauta

Sovietmečio istoriniuose aprašymuose baltai ir finougrų tautos buvo vaizduojamos kaip taikios, atsilikusios ir primityvios. 

Esą galingi germanai ir slavai lengvai juos nustūmė į istorijos paraštes, pasmerkdami antraplaniam vaidmeniui. 

Jeigu kai kurios finų tautos iš dalies ir atitiko tokį apibūdinimą, tai baltai tikrai nebuvo nei taikūs, nei atsilikę, nei tamsūs. 

Jų pasaulis driekėsi plačiai – nuo pačios Baltijos iki Pamaskvės, nuo Dono iki Ladogos. Iš tiesų visą dabartinių rytų slavų erdvę kadaise užėmė baltų gentys, o seniausi jų pavadinimai iki šiol išlikę daugelio upių varduose. 

Tačiau jie atsidūrė tarp kūjo ir priekalo: iš pietų slinkę slavai po truputį asimiliavo jų gentis, o iš vakarų ir šiaurės veržėsi atšiaurūs germanai, pripažįstantys tik karo jėgą.

Iki Lietuvos didėjimo laikų rimčiausią pasipriešinimą teutonams parodė prūsai ir jotvingiai. 

Būtent pastarieji ir yra šios istorijos herojai – tauta, kurios likimas buvo ir didvyriškas, ir tragiškas. 

Jie narsiai kovojo su galingais priešais tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, tačiau galų gale išnyko iš istorijos, palikdami tik savo vardą. 

Vis dėlto jų kraujo iki šiol esama daugybėje vidurio ir rytų lenkų, lietuvių, latvių, baltarusių ir net kai kurių vakarų rusų gyslose.

Istoriniuose šaltiniuose jotvingiai minimi įvairiais pavadinimais. 

Teutonų riteriai juos vadino sūduviais – tai buvo pirmoji gentis, su kuria jie susidūrė. 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščiuose jotvingiai taip pat minimi kaip viena tauta. 

Kijevo Rusios šaltiniuose jotvingių vardas žinomas jau X a.: tarp kunigaikščio Olego pasiuntinių Konstantinopolyje minimas jotvingis Gunnaras, greičiausiai tarnavęs Kijevo kunigaikščiui.

Nors jotvingiai paliko daug pėdsakų vietovardžiuose ir asmenvardžiuose, savo rašto jie neturėjo. Ipatijaus metraštyje minimi tokie jotvingių kunigaikščių ir seniūnų vardai: Štiūras, Moni-Duničis, Stegutas, Zebrovičius-Nebras, Skomantas-Borutas, Nebiastas, Steikentas, Komatas, Akatas, Jundilis, Mintelė, Ščiurbas, Mudeika, Pestila. 

Kalba, anot to meto liudijimų, buvo artima prūsų ir lietuvių, užimdama tarpinę padėtį.

Jotvingiai gyveno derlingose žemėse, turėjo miškus, upes, dirbamus laukus. Jie vertėsi žemdirbyste, augino arklius, su kuriais rengdavo žygius į kaimynų žemes. 

Tai buvo palyginti turtinga tauta – jie ne tik saugojo savo gėrybes, bet ir gebėjo jas pasipildyti kaimynų sąskaita. Jotvingiai buvo nepaprastai darbštūs – romėnų istorikas Tacitas netgi rašė, kad jie derlių renka kur kas uoliau nei „tingūs germanai“.

Apie jų turtingumą pasakojo net plėšikavę rusėnai: kartą, užėmę vieną jotvingių kaimą, jie stebėjosi, kad net didžiulė kariuomenė su arkliais negali sunaudoti viso kaimo turto.

Valstybę jotvingiai tvarkė kariniu principu – genties vadą galėjo nuversti, jei šiam nepasisekdavo kare. Jie vilkėjo meškų ir vilkų kailius, kaip skandinavų berserkai, o jų tikėjimas buvo vietinė pagonybė: šventose giraitėse jie aukodavo net žmones, tikėjo sielų persikūnijimu į naujus kūnus. 

Žyniai vadinti kriviais ar krivėtais – taip pat kaip kitose baltų gentyse.

Lenkų metraštininkas Jonas Dlugošas rašė, kad jotvingiai buvo itin aukšti, stiprūs ir gyveno vadovaudamiesi garbės kodeksu, panašiu į vikingų ar homeriškos Graikijos papročius: gyvybė jiems menkai terūpėjo, o šlovė – buvo viskas. 

Jie veržėsi į mūšius net prieš akivaizdžiai gausesnį priešą, tikėdamiesi, kad tautos atmintyje bus pagerbti giesmėmis.

Svečius jotvingiai priimdavo itin vaišingai – gėrimais ir valgiais dalydavosi be jokių išlygų, o svečio nelaikydavo patenkintu, jei šis neišgėrė iki soties. 

Tačiau karinėje srityje jie turėjo trūkumų – nors narsūs, buvo mažai skaitlingi, skurdūs geležies ištekliais, todėl ginkluotė nusileido kaimyninių kunigaikščių kariuomenėms.

Metraštininkai, net smerkę pagonis, negalėjo nesusižavėti jų kariais. 

Kijevo kunigaikštienė Olga yra nusiaubusi jų žemes ir pastatydinusi ten dabartinį Vitebską. 

Po kiekvieno pralaimėjimo jotvingiai vis pakildavo, nusimesdavo svetimą jungą, gyvendavo laisvėje, kol vėl užpuldavo rusai, lenkai ar vokiečiai.

Jotvingių kraštas buvo apdainuotas kaip vieta, kur oras – tarsi balzamas, miškai – kupini medaus, upės – žuvų, žemė – derlinga, žemdirbiai – darbštūs, o kariai – bebaimiai. 

Tačiau gentis, kaip ir daugelis indoeuropiečių, nuolat skaldėsi į smulkesnes grupes, kurios retai susivienydavo net karo metu.

XIII a. iškilo galingas vadas-žynys, kuris per dešimtmetį pridarė daug nuostolių Lenkijos ir Rusios žemėms. 

Galiausiai jungtinės pajėgos jį įveikė – garsūs kariai Skomantas ir Borutas žuvo. Po mongolų įsiveržimo jotvingiai dar labiau suaktyvėjo, sulaukė Lietuvos paramos, bet galiausiai buvo palaužti.

Paskutiniu smūgiu tapo Teutonų ordinas – jis, pasak kronikininkų, „lyg volas sutraiškė jotvingių žemę“. 

Likusieji sutiko mokėti duoklę, o netrukus buvo prijungti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ilgainiui susiliedami su kitomis tautomis. 

1326 m. Petras Dusburgietis rašė: „Sūduvių žemės apleistos iki šių dienų.“

Taip baigėsi jotvingių istorija – narsios, darbščios ir užsispyrusios tautos, kurios atmintis šiandien išlikusi tik varduose ir legendose.