NASA pačioje Saudo Arabijos širdyje dykumoje aptiko paslaptingus ratus

Šis raštas yra toks geometriškas, kad beveik primena milžinišką meno projektą iš žemės ūkio kultūrų, tačiau iš tiesų jis pasakoja istoriją apie senovinius ežerus, šiuolaikinį žemės ūkį ir vandens išteklių ateitį sausringose vietovėse.

Džubos oazė ir senovinis ežeras po kopomis

Remiantis NASA Žemės observatorijos duomenimis, Džuba yra įsikūrusi seniai išnykusio ežero dubenyje pačioje Nafudo dykumos širdyje, maždaug 650 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Rijado.

Šiandien buvęs ežero dugnas yra šimtais pėdų žemiau aplinkinių smėlio jūrų ir tęsiasi maždaug 20 kilometrų ilgio, sudarant natūralų įdubimą ten, kur kažkada susikaupė vanduo žalesniame arabų klimate.

Pažymėtina, kad vakariniame šio duburio pakraštyje iškilęs Jabal Umm Sinman, tamsus uolėtas masyvas, kurio du iškilimai primena besilsintį kupranugarį. 

Jo masyvumas sutrikdo vyraujančius vakarinius vėjus ir sukuria tai, ką NASA vadina apsaugine „vėjo šešėliu“, kuris neleidžia judančioms kopoms uždusinti oazę.

Šis paprastas dykumos reljefo elementas yra viena iš priežasčių, dėl kurios čia žemės ūkis išliko per kartas, o kiti ežerai regione išdžiūvo ir išnyko.

© Dykumos reljefo elementas

Centrinė pasukamoji drėkinimo sistema ir žali ratai, matomi iš kosmoso

Įdomu tai, kad patys ratai yra centrinės rotacinės drėkinimo sistemos, kurioje ilgas purkštuvas lėtai sukasi aplink centrinę gręžinio angą, darbo rezultatas. Iš kosmoso kiekvienas drėkinamas laukas atrodo kaip beveik tobulas diskas, dažnai apie kilometro skersmens.

Šuliniai maitinami iš gilių vandeningų sluoksnių, užpildytų vadinamąja fosiliniu vandeniu, kuris prasiskverbė į žemę drėgnesniais laikotarpiais prieš dešimtis tūkstančių metų.

Hidrologai, dirbantys NASA, apibūdina šiuos požeminius vandenis kaip faktiškai neatsinaujinančius šiuolaikinio klimato sąlygomis ir apskaičiavo, kad jų pumpavimas išliks ekonomiškai naudingas tik kelis dešimtmečius.