Žemės branduolys tarsi pradėjo judėti atgal, ir tai gali turėti įtakos paros trukmei

Tiesiogiai pažvelgti į planetos gylį neįmanoma – kietasis branduolys paslėptas po skysto metalo sluoksniu daugiau nei 5000 kilometrų gylyje. Todėl mokslininkai jo elgseną iššifruoja išskirtinai pagal seismines bangas.

Svarbu pabrėžti: branduolys neapsisuko į priešingą pusę. Kalbama tik apie santykinį judėjimą – jis sukasi ta pačia kryptimi kaip ir visa Žemė, tačiau šiuo metu lėčiau nei jos mantija bei pluta.

Tad tyrėjai išanalizavo 121 žemės drebėjimo, įvykusio Pietų Sandvičo salų regione 1991–2023 m. laikotarpiu, įrašus. Šie smūgiai sudarė 143 pasikartojančių žemės drebėjimų poras – t. y. tokių, kurie įvyksta praktiškai tame pačiame lūžio taške. Signalus fiksavo dviese seisminės stotys Šiaurės Amerikoje – Aliaskoje ir Kanadoje.

Mokslininkus sudomino ne patys seisminių bangų pokyčiai, o tai, kad šie pokyčiai ilgainiui grįždavo į ankstesnę būseną – tuo tarpu bangos, neperėjusios per branduolį, išlikdavo stabilios. Tai ir paskatino tyrėjus manyti, kad branduolys grįžo į pradinę padėtį mantijos atžvilgiu.

Pagal stebėjimus, nuo 2003 iki 2008 metų branduolys judėjo šiek tiek greičiau už mantiją, o 2008–2023 m. laikotarpiu pradėjo „vyti“ tą patį kelią priešinga kryptimi – 2–3 kartus lėčiau. 

Pietų Kalifornijos universiteto duomenimis, lūžio tašku tapo maždaug 2010 metai. Greičio skirtumas yra itin mažas – nuo 0,05 iki 0,15 laipsnio per metus. Tai neturi įtakos bendrai Žemės paros trukmei ir pasireiškia tik sekundės dalimis vėluojančiomis sejsminėmis bangomis.

Atskirai mokslininkai Yi Yangas ir Xiaodongas Songas iškėlė prielaidą, kad tokie svyravimai yra cikliški ir kartojasi maždaug kas 70 metų (ankstesnis pokytis užfiksuotas aštuntojo dešimtmečio pradžioje). Tiesa, dėl metodikų ir duomenų rinkinių skirtumų ši teorija vis dar reikalauja patvirtinimo.

Mokslininkai taip pat pabrėžia šių procesų ryšį su planetos magnetiniu lauku. Pagrindinį Žemės magnetinį lauką generuoja ne kietasis branduolys, o išsilydžiusio metalo judėjimas skystajame išoriniame branduolyje – šis procesas vadinamas geodinama. 

Tačiau, turimais duomenimis, kietasis branduolys yra tos pačios tarpusavyje susijusios sistemos dalis ir gali daryti įtaką konvekcijai išoriniame branduolyje.

2025 m. darbe geofizikas Johnas Vidale'as su kolegomis nustatė, kad seisminiai svyravimai stotyse buvo fiksuojami nevienodai. 

Tai rodo, kad efektą gali sukelti ne tik sukimosi greičio pokytis, bet ir deformacija branduolio riboje. Mokslininkai apibendrina dabartinį problemos supratimą kaip „ir viena, ir kita“ – galutinis taškas dar nepastatytas.

Šaltinis: Unian.net