Nevienodas Žemės atvėsimas: kodėl Ramiojo vandenyno pusrutulis praranda šilumą sparčiau?

Paaiškėjo, kad viena planetos pusė per pastaruosius 400 milijonų metų atvėso gerokai labiau nei kita.

Eksperimentas: Afrika prieš Ramųjį vandenyną

Tyrėjai planetą sąlyginai padalijo į du pusrutulius – Afrikos ir Ramiojo vandenyno. Naudodami sudėtingus modelius, apimančius vandenynų dugno amžių ir tektoninių plokščių judėjimą, mokslininkai apskaičiavo šilumos praradimo greitį kiekviename taške.

Rezultatai stebina:

Ramiojo vandenyno pusrutulis per minimą laikotarpį atvėso maždaug 50 kelvinų (arba -223,15 °C santykinio pokyčio) daugiau nei Afrikos pusrutulis.

Šis procesas tiesiogiai priklauso nuo vandenynų litosferos – būtent per vandenynų dugną Žemė praranda daugiausia vidinės šilumos.

Tektoninis paradoksas

Tyrimas iškėlė įdomų prieštaravimą. Ramiojo vandenyno pusrutulyje tektoninės plokštės juda kur kas greičiau. Paprastai didelis aktyvumas rodo karštesnę mantiją, tačiau matavimai rodo didesnį vėsimą.

Mokslininkai kelia hipotezę, kad kur kas senesniais laikais Ramųjį vandenyną galėjo dengti dideli sausumos plotai (superkontinentai), kurie veikė kaip „antklodė“, sulaikanti šilumą. Sausumai suskilus ir susiformavus vandenynams, šilumos praradimas tapo intensyvus ir lėmė dabartinį terminį disbalansą.

Kodėl tai svarbu?

Šis atradimas padeda geriau suprasti Žemės dinamiką, magnetinio lauko svyravimus ir ateities geologinius pokyčius. 

Tai dar kartą įrodo, kad mūsų planeta yra sudėtinga ir nuolat kintanti sistema, kurioje įvykiai, vykę prieš šimtus milijonų metų, vis dar daro įtaką šiandienos procesams.

Įdomu: Himalajai keičia spalvą

Kol planetos vidus vėsta, jos paviršius demonstruoja kitokius pokyčius. 

Palydovų duomenys rodo, kad Himalajų viršukalnėse, kur anksčiau karaliavo tik ledas ir uolos, sparčiai kyla augmenijos riba. 

Augalai skverbiasi aukštyn maždaug 7 metrų per metus greičiu, keisdami snieguotų kalnų peizažą.

Šaltinis: Indian Defence Review