Po apokalipsės: mokslininkai sužinojo stulbinančių detalių apie seniausius „jūrų monstrus“

Švedijos gamtos istorijos muziejaus paleontologai, pasitelkę moderniausias technologijas, atskleidė, kad jau po dviejų milijonų metų vandenynuose karaliavo sudėtingos amfibijų bendruomenės.

Archyvų detektyvas: nuo klaidų iki 3D tiesos

Istorija prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje, kai Australijos dykumose rasti kaulų fragmentai buvo priskirti vienai rūšiai – Erythrobatrachus noonkanbahensis. Dešimtmečius šios fosilijos dulkėjo muziejų dėžėse, kol 2024 m. mokslininkai pritaikė aukšto tikslumo 3D vizualizaciją.

Paaiškėjo, kad po viena etikete slėpėsi mažiausiai dvi skirtingos rūšys. 

Be plačiasnukio plėšrūno Erythrobatrachus, identifikuota ir Aphaneramma gentis – grakšti, ilgauodegė amfibija.

Abi rūšys gyveno tuose pačiuose vandenyse, tačiau užėmė skirtingas nišas, o tai rodo jau susiformavusią ir subalansuotą ekosistemą.

Pirmieji globalistai: amfibijos be sienų

Vienas įdomiausių tyrimo aspektų – Aphaneramma genties paplitimas. Nors Erythrobatrachus laikoma vietine Australijos rūšimi, jos kaimynai trematosauridai pasirodė esą tikri keliautojai.

Šių „jūrinių salamandrų“ liekanų rasta visur: nuo Arkties ir Rusijos iki Pakistano bei Madagaskaro. Tai įrodo, kad net po globalios katastrofos senovės pasaulio pakrantės buvo sujungtos intensyvios migracijos keliais.

Šie padarai, krokodilo išvaizdos varlių ir salamandrų giminaičiai, buvo vieni pirmųjų keturkojų, sėkmingai kolonizavusių sūrų vandenį.

Kodėl tai keičia mūsų supratimą?

Iki šiol manyta, kad gyvybei atsigauti po permo periodo katastrofos prireikė kur kas daugiau laiko. Australijos radiniai patvirtina priešingą versiją:

Spartus užkariavimas: Jūriniai plėšrūnai ne tik išgyveno, bet ir per trumpą laiką užėmė aukščiausias mitybos grandinės grandis visame pasaulyje.

Globalus mastas: Tyrimai, anksčiau koncentruoti Šiaurės pusrutulyje, dabar patvirtina, kad atsigavimo procesai vyko vienu metu visuose superkontinentuose.

Šis atradimas ne tik išsprendžia seną paleontologinę mįslę, bet ir suteikia vilties: gyvybė turi neįtikėtiną gebėjimą evoliucionuoti ir plisti net po visiško kolapso. 

Senieji „jūrų monstrai“ buvo pirmieji, kurie nutiesė kelią vėliau pasirodžiusiems jūriniams dinozaurams.

Šaltinis: Journal of Vertebrate Paleontology, Interesting Engineering