Prieš 200 metų Žemė pasinėrė į ilgą žiemą: atskleistas įvykis, kuris pradėjo šį procesą

Idėja apie vulkano išsiveržimą, galintį įtraukti planetą į ilgą žiemą, gali atrodyti kažkas iš tolimos praeities, bet tai ne visai tiesa. Iš tiesų būtent tai ir įvyko planetoje 19 amžiaus pradžioje, kai išsiveržė Tambora vulkanas.

Šis įvykis, žinomas kaip didžiausias vulkaninis išsiveržimas istorijoje, rašo IFLScience.

Tambora vulkanas – stratovulkanas, užimantis 60 km plotą Indonezijos Sumba saloje, iškilęs Sanggar pusiasalyje. 

Mokslininkų teigimu, išsiveržimai čia nėra retenybė, nes Tambora ugnikalnis yra Zondos lanko ribose – didelėje aktyvių vulkaninių salų grandinėje, susidariusioje dėl Indijos-Australijos plokštės slydimo po Eurazijos plokšte.

Duomenys rodo, kad Tambora ugnikalnis išsiveržė dar kelerius metus prieš savo istorinį išsiveržimą. Tačiau 1815 m. balandžio mėn. išsiveržimo intensyvumas pasiekė savo viršūnę.

Mokslininkų vertinimu, balandžio 10 ir 11 d. vulkanas per seriją galingų sprogimų išmetė daugiau nei 150 kubinių kilometrų medžiagos. Dėl to išsiveržimas buvo įvertintas 7 balais pagal vulkaninės sprogstamosios veiklos skalę – tai antras pagal dydį įvertinimas pagal šią skalę, didesnis yra tik supervulkaninių išsiveržimų įvertinimas.

Per katastrofišką įvykį milžiniški pelenų debesys krito ant aplinkinių laukų, o piroklastiniai srautai griuvo į jūrą, sunaikindami ištisus kaimus. 

Išsiveržimas taip pat sukėlė cunamį, kai pasiekė vandenį. Iš viso, mokslininkų vertinimais, dėl išsiveržimo žuvo nuo 60 iki 70 tūkstančių žmonių.

Tačiau didelio masto išsiveržimo pasekmės buvo jaučiamos ne tik pačio įvykio metu. Išsiveržimo metu į atmosferą išmetamas sieros dioksidas, kuris gali joje išlikti kelis mėnesius, susimaišydamas su vandeniu ir sudarydamas aerozolines sieros rūgštis.

Šie maži aerozolio lašeliai atspindi saulės spindulius atgal į kosmosą, o tai sukelia Žemės atmosferos apatinių sluoksnių atšalimą.

Duomenys taip pat rodo, kad 1815 m. išsiveržimas išmetė 60 megatonų sieros, dėl to vidutinė pasaulio temperatūra nukrito maždaug 3 °C. Tačiau labiausiai ekstremalios išsiveržimo pasekmės buvo pastebėtos Šiaurės pusrutulyje: 1816 m. čia buvo užfiksuotas „metai be vasaros“.

Pažymėtina, kad žiemos mėnesiai tuo laikotarpiu nebuvo ypatingi, bet šaltas oras nesiliovė. Pavyzdžiui, Niujorke birželį iškrito gausus sniegas, o ežerai ir upės šiaurės vakarų Pensilvanijoje liepos mėnesį vis dar buvo užšalę. 

Tuo pačiu metu Europoje lietūs tęsėsi aštuonias savaites iš eilės, o Azijoje sezonų sutrikimas sukėlė sausrą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder