Šis regionas, žinomas kaip Pietų Atlanto anomalija, išsiplėtė beveik iki pusės Europos kontinento ploto ir išsiplėtė Afrikos kryptimi, kur laukas silpnėja greičiausiai.
Anomalija, susijusi su paslaptingais svyravimais netoli Žemės išorinio branduolio, gali kelti pavojų palydovams, skrendantiems virš šio regiono, teigiama lapkričio mėnesio žurnalo „Physics of the Earth and Planetary Interiors“ numeryje paskelbtame tyrime.
„Pietų Atlanto anomalija nėra vienintelis blokas, – teigia tyrimo autorius, Danijos technikos universiteto geomagnetizmo profesorius Chrisas Finlay. – Ji keičiasi skirtingai Afrikos ir Pietų Amerikos atžvilgiu. Šiame regione vyksta kažkas ypatingo, dėl ko laukas silpnėja intensyviau.“
Mokslininkai Pietų Atlanto anomaliją pirmą kartą aptiko XIX amžiuje. Jos ribose magnetinis laukas, sklindantis iš Žemės vidaus, nusileidžia iki maždaug 200 kilometrų aukščio virš planetos paviršiaus, o tai yra daug mažiau nei vidutinis lauko aukštis, kuris yra maždaug 650 km.
Tai kelia grėsmę palydovams ir erdvėlaiviams. Žemės magnetinis laukas apsaugo planetą ir objektus žemoje Žemės orbitoje nuo krūvį turinčių saulės dalelių ir rentgeno bei ultravioletinės spinduliuotės, todėl erdvėlaiviai, skriejantys virš Pietų Atlanto anomalijos, yra labiau veikiami šių poveikių.
Tai gali sukelti aparatūros gedimus ar pažeidimus, o netgi ir elektros tiekimo pertraukimus. Ch. Finlay ir jo kolegos mano, kad Pietų Atlanto anomalija didėja ir plinta į rytus dėl keistų srautų riboje tarp Žemės mantijos ir išorinio branduolio, planetos sluoksnių, esančių tarp Žemės plutos ir vidinio branduolio.
Mokslininkai anksčiau nustatė, kad kai kuriose vietose po Pietų Atlanto anomalija išorinis branduolys generuoja magnetizmą, kuris grįžta atgal į branduolį, o ne išeina į išorę.
Šie modeliai, žinomi kaip atvirkštinio srauto plotai, gali migruoti ir plėstis, o tai paaiškina Pietų Atlanto anomalijos augimą per pastaruosius 11 metų, sako Ch. Finlay.
„Matome, kaip viena iš šių sričių juda į vakarus virš Afrikos, o tai prisideda prie Pietų Atlanto anomalijos [magnetinio lauko] silpnėjimo šiame regione“, – pridūrė jis.
Mokslininkai pastebėjo neįprastus duomenų pokyčius Europos kosmoso agentūros (EKA) vykdomoje misijoje „Swarm“, kurioje trys identiški palydovai matuoja magnetinius signalus, sklindančius iš Žemės vidaus ir vandenynų.
Duomenys taip pat atskleidė magnetinio lauko dinamikos pokyčius virš Kanados ir Sibiro, kur magnetizmas pasirodė esąs intensyvesnis nei vidutinis nuo tada, kai „Swarm“ pradėjo stebėjimus 2013 m.
Naujasis tyrimas rodo, kad nuo 2014 m. magnetinis laukas virš Kanados šiek tiek susilpnėjo, o virš Sibiro – sustiprėjo. Stiprus regionas virš Kanados sumažėjo beveik iki Indijos dydžio, o stiprus regionas virš Sibiro išsiplėtė iki Grenlandijos dydžio.
Mokslininkai šiuos pokyčius sieja su pastarųjų metų Žemės šiaurinio magnetinio poliaus poslinkiu Sibiro link, tačiau norint pamatyti, kaip vystysis dinamika, reikia daugiau stebėjimų.
„Iš tiesų nuostabu matyti bendrą mūsų dinamiškos Žemės vaizdą, – sako EKA „Swarm“ misijos vadovė Anja Strømme. – Visi palydovai veikia gerai ir teikia puikius duomenis, todėl tikimės, kad galėsime pratęsti šį įrašą iki 2030 m.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą