Technologinis lūžis: Ukraina pradėjo naudoti tai, ko laukė ilgus metus ir tai keičia karo eigą

Nors kovos lauke išlieka sunkios, Ukraina pradėjo tai, ko karinė vadovybė ir analitikai laukė ilgą laiką – masinį perėjimą prie robotizuoto karo ir vidutinio nuotolio smūgių strategijos, kuri iš esmės keičia fronto dinamiką.

„Middle-strike“ koncepcija: skylės užpildymas

Ilgą laiką kare dominavo dvi pagrindinės distancijos: artimoji, kurioje karaliauja FPV dronai (iki 10–20 km), ir tolimoji, kurioje veikia strateginiai dronai, pasiekiantys Rusijos gilumą. 

Tačiau tarp jų egzistavo kritinis tarpas – nuo 40 iki 100 kilometrų. Tai zona, kurioje Rusija iki šiol jautėsi palyginti saugiai, telkdama logistikos centrus, vidutinio nuotolio priešlėktuvinę gynybą ir rezervus.

Ukraina sėkmingai pradėjo užpildyti šią spragą vadinamąja „middle-strike“ (vidutinio nuotolio smūgių) strategija. 

Naudojant naujos kartos bepiločius orlaivius, tokius kaip „Bulava“, ukrainiečiai pradėjo masiškai naikinti taikinius 50–100 km atstumu. 

Tai ne tik pavieniai smūgiai, o sistemingas priešo operatyvinio užnugario valymas. Kai sunaikinama logistika ir vidurinės grandies vadavietės, priešo pajėgos priekinėse linijose lieka be aprūpinimo ir koordinacijos, o tai padidina jų nuostolius kelis kartus.

Robotizacija kaip atsakas į gyvosios jėgos trūkumą

Vienas didžiausių iššūkių abiem pusėms šiame kare yra žmogiškieji resursai. K. Melnikas pabrėžia, kad Ukraina negali begalę kartų didinti operatorių skaičiaus dėl objektyvaus žmonių trūkumo. Todėl vienintelis kelias į pergalę yra kokybinis šuolis – automatizacija ir robotizacija.

Tikslas yra pasiekti tokį lygį, kad dronai veiktų su minimaliu žmogaus įsikišimu, naudodami dirbtinį intelektą taikiniams atpažinti ir užfiksuoti. 

Tai leistų pigiomis priemonėmis (dronais, kainuojančiais kelis tūkstančius dolerių) naikinti itin brangią rusų techniką. 

Pavyzdžiui, sėkmingas „Shahed“ tipo technologijų pritaikymas ir jų gamybos mastelio didinimas leidžia Ukrainai pereiti prie taktikos, kai pirmosios dronų bangos „atidengia“ priešo priešlėktuvinę gynybą, o sekančios – ją sunaikina.

Rusijos armijos degradacija: patirties praradimas

Nors Rusija vis dar turi galimybę surinkti didelius kiekius mobilizuotųjų, ji susiduria su kritine problema – vidurinės ir žemesniosios karininkų bei seržantų grandies nykimu. 

K. Melnikas pateikia taiklią analogiją su gamta: jei patirtis neperduodama naujai kartai, civilizacija (arba šiuo atveju – kariuomenė) negali vystytis.

Šiuolaikiniame kare profesionalus lakūnas ar patyręs seržantas yra vertas dešimčių milijonų dolerių ir metų apmokymų. 

Rusijos taikomas „mėsos šturmų“ metodas lemia, kad patyrę kovotojai žūsta greičiau, nei spėja paruošti pamainą. 

Rezultatas – milžiniška masė žmonių su antpečiais, bet be realių įgūdžių ir kovinės dvasios. Tai veda prie Rusijos armijos susidėvėjimo, kai net ir elitiniai daliniai, pavyzdžiui, buvę „Vagner“ nariai, praranda savo efektyvumą ir tampa tiesiog statistiniu vienetu nuostolių sąrašuose.

Pozicinis aklavietė ar pasirengimas lūžiui?

Daugelis analitikų kalba apie tai, kad karas tampa pozicinis. Ukrainai tai tam tikra prasme yra pažanga, nes tai leidžia stabilizuoti frontą ir išnaudoti savo technologinį pranašumą. 

Rusijai, kuri tikėjosi greitų pergalių, kiekvienas nejudantis fronto kilometras kainuoja tūkstančius gyvybių ir milžiniškas lėšas.

Konstantinas Melnikas prognozuoja, kad ateinantys dveji metai bus lemiami. 

Ukrainos strategija – įvaryti Rusiją į „pozicinį aklavietę“, kurioje kiekviena karo diena priešo viduje sukeltų supratimą, jog tęsti agresiją nebeapsimoka.

Tam pasitarnauja ir smūgiai į Rusijos energetikos infrastruktūrą bei naftos perdirbimo gamyklas – karas turi tapti juntamas kiekvienam Rusijos gyventojui.

Vakarų faktorius ir ateities perspektyvos

Nepaisant politinių svyravimų Vakaruose, ypač JAV priešrinkiminiu laikotarpiu, Ukraina mokosi būti savarankiška. 

Didžiausias dėmesys dabar skiriamas vietinei gamybai, kaštų mažinimui ir efektyvumo didinimui. 

Specialistai pabrėžia, kad negalima pasikliauti vienu tiekėju ar viena technologija (pavyzdžiui, tik „Starlink“), nes tai sukuria pažeidžiamumą.

Apibendrinant galima teigti, kad Ukraina sėkmingai adaptuojasi prie ilgalaikio karo sąlygų. 

Perėjimas nuo heroizmo prie planingo, technologijomis grįsto naikinimo yra tai, kas galiausiai turėtų palaužti Rusijos karinę mašiną. 

Nors kelias dar ilgas, pasiekti technologiniai poslinkiai ir besikeičianti taktiką suteikia pagrindo atsargiam, bet tvirtam optimizmui.

Šaltinis: Newsader / YouTube video įrašas