Kaip rašo „The New York Times“, iš visų istorijų apie pasaulio pabaigą Vezuvijaus išsiveržimas užima vieną iš pirmųjų vietų. Gaisras, kuris, vulkanologų teigimu, truko 32 valandas, paverstė gyvą romėnų kurortinį miestą Pompėją griuvėsiais, apleistais ir palaidotus po storu pelenų sluoksniu.
Mokslininkai pažymėjo, kad iki išsiveržimo Pompėjoje ir jos apylinkėse gyveno nuo 20 000 iki 30 000 žmonių; istoriniai duomenys rodo, kad dauguma pabėgo, kai tik vulkanas pradėjo išsiveržti.
Gabrielis Cuchrigelis, Pompėjos archeologinio parko direktorius, teigė, kad nauji kasinėjimai leidžia Pompėją vertinti kaip žmogaus išlikimo ir prisitaikymo, o ne tik jo sunaikinimo įrodymą.
Cuchrigelio atliktas tyrimas patvirtino teoriją, kuri palaipsniui formavosi per pastaruosius 100 metų. Artefaktai, rasti kasinėjimų metu Insula Meridionalis rajone, parodė, kad po išsiveržimo susiformavęs miestas, sudarytas, pasak daktaro Cuchrigelio, iš „atstumtųjų ir autsaiderių”, šimtmečius egzistavo tarp griuvėsių, užimdamas viršutinius pastatų aukštus, kurie iškilę virš vulkaninių pelenų krūvų.
Cukhtrigelis teigė, kad nors archeologai žinojo apie Pompėjos pakartotinio apgyvendinimo požymius, jie paprastai juos ignoruodavo. Pasak jo, skubėjimas ieškoti gerai išsilaikiusių romėnų artefaktų lėmė tai, kad „silpni pėdsakai“ išsibarsčiusių gyvenviečių buvo sunaikinti be dokumentavimo.
Naujasis tyrimas rodo, kad vėliau į miestą taip pat grįžo tie, kurie norėjo išgelbėti tai, ką galėjo iš palaidoto miesto. „Visiškai normalu, kad žmonės norėjo grįžti kuo greičiau, ne tik tam, kad iškasti savo daiktus, bet ir todėl, kad daugiau nebuvo ką veikti“, – pareiškė Cukhtrigelis.
Mokslininkas pridūrė, kad žmones greičiausiai traukė nenugalimas noras grįžti į vietą, kurią dešimtmečius laikė savo namais.
„Mes radome archeologinių įrodymų, kad žmonės gyveno Pompėjoje, o galbūt gyveno kitur ir girdėjo, kad ši vieta yra savotiška postapokaliptinė niekieno žemė, todėl persikėlė čia gyventi“, – pridūrė Cukhtrigelis.
Tačiau, kaip pažymėjo mokslininkai, postapokaliptinė Pompeja buvo ne tiek miestas, kiek improvizuota stovykla, lūšnynų gyvenvietė, išaugusi tarp šlovingų savo buvusio gyvenimo liekanų. Dėl akvedukų sugadinimo ir Sarnos upės nukreipimo gyventojai susidūrė su sunkiomis gyvenimo sąlygomis ir neteko prieigos prie pagrindinės infrastruktūros ir paslaugų, būdingų romėnų miestams.
Mokslininkai pažymėjo, kad mieste vyravo anarchija, nebuvo jokios organizacijos ir jokios kontrolės.
Naujasis tyrimas dokumentuoja laipsnišką augmenijos atkūrimą šioje vietovėje ir Pompėjos gyventojų pastangas kasti šulinius. Taip pat buvo rastas kūdikio kapas, leidžiantis manyti, kad žmonės, vėl apsigyvenę mieste, taip pat laidojo savo mirusiuosius.
Tačiau net ir esant didžiausiam persikėlėlių skaičiui, galbūt 2000 žmonių (šį skaičių nurodė daktaras Tsukhtrigel), Pompėja taip ir neatgavo savo buvusios didybės. Miestas buvo galutinai apleistas V a., galbūt dėl dar vieno Vezuvijaus išsiveržimo 472 m. e. m. Galiausiai Pompėja buvo pamiršta, bet vėliau vėl atrasta ir iškasta XVIII a., tapusi gamtos katastrofos pavyzdžiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą