Motinystė - žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas

Nuo 1928 metų pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Tad, artėjant šiai prasmingai šventei, paklausėme mamų, kaip jos jaučiasi tą dieną.

„Kai gimė pirmas vaikas, džiaugiausi, kad esu mama, bet kai susilaukiau trijų, man Motinos diena tapo visiškai nereikšminga, nes aš ją švenčiu absoliučiai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro“, - sako fotografė Neringa Girdvainienė, auginanti tris vaikus. Kad motinystė - didžiulė dovana, pritaria ir kitos kalbintos mamos.

Eglė JACKAITĖ, Klaipėdos dramos teatro aktorė

Eglė JACKAITĖ

Pati svarbiausia moters teisė - teisė būti mama. Tai ir pati didžiausia laimė. Esu dviejų sūnų mama. 27 metų Jokūbas yra režisierius. Jo naujausią spektaklį „Storas sąsiuvinis“ žiūrėjau kelis kartus ir širdis džiaugėsi. Vis dar sunku patikėti, kad mano vaikas toks talentingas kūrėjas. Keturiolikmetis Elijas šiuo metu (balandžio 28 d. - aut. past.) yra Serbijoje, dalyvauja paauglių krepšinio čempionate. Labai savo sūnumis didžiuojuosi ir juos myliu neapsakomai.

Būti mama - tai toks jausmas, kurį ne taip paprasta apibūdinti. Motinystė - ir didžiulė atsakomybė, ir nesibaigiantis rūpestis, nesvarbu, kiek vaikui metų. Ar toli, ar arti tavo vaikas, jis visada širdyje. Ir taip bus tol, kol būsiu gyva.

Būna visokių akimirkų. Užauginti vaikus - tai atiduoti save visą kasdien - juk ir suserga, ir problemų būna, bet džiaugsmas būti apdovanotai motinyste ir ta meilė, kurią jaučiu savo vaikams - neišmatuojamai didelė ir tai brangiausia dovana.

Vyresnio sūnaus labai retai sulaukiu namuose, nes jis gyvena Vilniuje. Jis dirbo visai neseniai su mano kolegomis aktoriais mano teatre, mano antruose namuose. O po premjeros ir aš gavau glėbį tulpių. Priėjo moteris ir pasakė: „Talentingo režisieriaus talentingai mamai.“

Džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais, bet jautriai, rodos, bijau džiaugtis iki galo, nes viskas taip trapu. Šioje vietoje motinystė ima viršų maksimaliai. Tas jausmas daug stipresnis nei profesinis. Taip gera žinoti, kad Jokūbas užsitarnavo mūsų teatre autoritetą, kad jo visi laukia sugrįžtant, kad jį pamilo.

Ir Elijas mano labai talentingas. Būdamas vos 10-ies sukūrė Klaipėdos dramos teatre vaidmenį, taip pat filmavosi kine. Jis ir filmus garsina. Už Juozapo vaidmenį filme „Drugelio širdis“ buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“ kartu su suaugusiais.

Per Motinos dieną, žinoma, jie visada mane sveikina, ruošia kokį nors siurprizą, nori nudžiuginti.

Motinos dienos proga skambinsiu ir savo mamai. Didžiausias mano noras būtų ją apkabinti.

Ramunė BANDZIENĖ, LNK žurnalistė

Ramunė BANDZIENĖ

Motinystė - tai, kas yra svarbiausia kiekvienos moters, tarp jų - ir mano gyvenime. Yra tas vidinis suvokimas, kad tai tavo dalelė, tavo šiluma. Dėl ko nors kito niekada neišgyveni labiau nei dėl savo vaikų. Tai, kaip jaudiniesi dėl jų, kaip didžiuojiesi jų pasiekimais, pasakyčiau, tie jausmai yra perdėti. Bet jie labai gražūs ir man labai smagu, kad jie tokie.

Bet kai atsiranda anūkai... Tada tampi beprote. Aš kartais galvoju - ar aš savo dukrą taip mylėjau? Atrodo, kad aš ją myliu be proto, tai kaip aš tada myliu anūkę? Tai yra kažkas tokio. Aš nežinau svarbesnių, gražesnių, šiltesnių, jaukesnių jausmų negu būti mama ir močiute.

Labai svarbu yra tas vidinis ryšys. Aš su savo vaiku būnu kaip ragana. Jaučiu, kad tą akimirką jai yra blogai. Kalbu su kitomis mamomis ir jos sako, kad ir joms tas pats. Gal mes tikrai šiek tiek raganaujame su savo vaikais: nujaučiame, spėjame, kas bus.

Neprisimenu, kad sovietmečiu būtų taip minima Motinos diena. Gal dėl to, kad mano istorija netipinė. Mano mama buvo mano močiutė. Aš ją sveikindavau, priskindavau lauke jau pražydusių gėlių. Bet to, ką aš dabar turiu, nepamenu, kad taip būtų, kad vaikas tau skirtų visą dieną. Gal dabar mes labiau atsigręžiame į savo šaknis, gal mūsų supratimas dabar yra šiek tiek kitoks - kad šeima yra tai, kas svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime.

Kadangi savo mamos neturiu, visą laiką sveikinu anytą. Dukra sveikina mane labai šiltai. Pernai ėjome šventinių mamos ir močiutės pusryčių. Ir visa diena buvo skirta tiktai mamai. Gėrėme kavos, tris valandas mėgavausi SPA procedūromis. Gausybė gėlių, šiltų žodžių. Man tai atrodo svarbu.

Sondra SIMANAITIENĖ, muziejininkė

Sondra SIMANAITIENĖ

Turiu šešis vaikus, kaip ir mano močiutė. Mūsų šeima feministinė, auginame vieną berniuką ir penkias mergaites. Sesės myli brolį. Jis buvo antras, tad su vyresniąja dukra sudarė komandą. Mažiausiai dukrai 10 metų, o vyriausiajai rudenį bus 31. Namie likę trys, kiti jau suaugę ir gyvena kituose miestuose.

Vaikai net ne pakeitė, o sukūrė mano gyvenimą. Jie - neatsiejama mamų dalis. Net nežinau, kaip perteikti tą jausmą. Tiesiog neįsivaizduoji, kad galėtum būti be jų. Vaikai - kaip oras, kaip jūra, kažkokia duotybė. Filosofiškai į tai žiūriu, kad gyvybė tau nepriklauso.

Su vyresniais gal ir ne taip dažnai bendraujame, bet toks ryšys, kad mums nereikia net kalbėtis. Feisbuke turime uždarą šeimos grupę, ten viskas atsispindi, kas ką darome. Ten bendraujame aktyviai. Man patinka, kad gali matyti staigiai ir dabar.

Švenčių nesureikšminame, ryškių tradicijų neturime. Jeigu inspiruojamas koks nors įdomus veiksmas, tada sukuriame drauge kokį nors performansą. Net gimtadienių vaikai nenori švęsti. Nors neturime kokių nors ritualų, bet Motinos diena - vis tiek kažkoks vidinis gėrio jausmas.

Bet man norisi pasveikinti savo mamą, tai ir padarau. Nes žinau, kad jos kartai tie visi ritualai, įvairios šventės - vardinės, gimtadieniai ir kt. yra svarbu. Sovietmečiu mamos šventės nebuvo, bet buvo Kovo 8-oji. Mano mama atvažiavo iš Vilniaus, nusipirko butą netoli mūsų, padėjo man auginti paskutinius tris vaikus. Aš ėjau į darbą, negaliu ištisai būti namie. Ji iki šiol dukrai verda sriubą.

O man ir mano vaikams šventė yra tada, jeigu būna koks nors kūrybinis procesas, pavyzdžiui, nuvažiuoti prie jūros ir ką nors ten iškrėsti. Man labai svarbu su vaikais daryti kokią nors veiklą ir per ją turėti artumą su jais. Su viena dukra bendraujame kaip dvi poetės, kita ateina pas mane į emalio dirbtuves, sukuria labai gražius auskarus, sūnus studijuoja filosofiją, kuria prozą. Man labai svarbu su kiekvienu vaiku surasti tą aspektą, kuris yra svarbus ir man, ir jam. Džiaugiuosi, kai su vaikais turiu asmenybinį santykį.

Parašiau vaikams į mūsų grupę, kad labai noriu šuns, bet esu alergiška. Tingiu pasidaryti tyrimą, ar esu alergiška ir seilėms, ar tik kailiui. Man dovana - kraujo tyrimas šunų seilėms. Juntė - mūsų medikė, pažadėjo padaryti tyrimus ir dėl jūrų kiaulyčių, ir dar ko nors.

Aistė ŽALNIERAITIENĖ, Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovė

Aistė ŽALNIERAITIENĖ

Šeima be vaikų atrodo nepilna. Dabar pradėjau mokytis iš savo vaikų, jų toks įdomus laikotarpis. Tu matai, kaip jie pradeda vertinti pasaulį ir iš naujo jį pamatai per jų prizmę, atpažįsti ir save tam tikru laikotarpiu. Atradimo jausmas per juos yra nuolatinis. Tai yra variklis.

Auginu keturis sūnus: vyriausiajam 12, o jaunėliams 10 metų. Kai sužinojau, kad gims trynukai, buvo šokas. Visų pirma kankino baimė, kaip juos išnešioti, kaip visus išsaugoti. Žinoma, buvo sunku, daug ko ir neatsimenu. Bet gal tai ir yra motinystės ypatumas, kad užmiršti blogas akimirkas, prisimeni tik linksmas. Du iš trynukų yra identiški dvyniai. Prisimenu, guli vienoje lovelėje, vienas juokiasi, iš paskos ir kitas, abu juokiasi. Vienas užlipo ant palangės ir kitas, žiūri, trečias neužlipa, tai jį vienas tempia, o kitas stumia iš užpakalio - užsitempia ir trečiąjį. Jų net negali po vieną nubausti, jei neklauso, jie visą laiką kartu. Ir ketvirtas brolis prisijungia. Jie turi daug ir žaidimų, ir pykimosi draugų. Pas mus ir karas, ir taika. Kartais trynukai susivienija prieš vyresnįjį brolį.

Per Motinos dieną sūnūs man ruošia kokias nors staigmenėles. Gal darželyje išmokė, paskui mokykloje. Kartais tądien važiuojame pas senelius. Savo mamą būtinai sveikinu. Dabar mama daug man padeda, nes jau išėjo į pensiją. Padeda ir pamokas paruošti. Palikti juos vienus dar baisoka truputį. Gal močiutės jie kiek mažiau klauso, bet ji jiems irgi labai svarbi.

Neringa GIRDVAINIENĖ, fotografė

Neringa GIRDVAINIENĖ

Turiu tris vaikus, vyresnį berniuką ir dvynukus: berniuką ir mergaitę. Motinystė - tai besąlygiška meilė, didžiulė atsakomybė. Mes ne iš karto susilaukėme vaikų. Jų atėjimas užtruko. Aš puikiai žinau, kas tai yra laukti, tikėtis.

Taip, be vaikų tu gali keliauti, turėti daug laisvo laiko, gyventi lyg ir savo gyvenimą. Bet tau tiesiog reikia tenkinti tą norą besąlygiškai dalintis.

Gimus pirmam vaikui, turinčiam negalią, dar labiau mano vertybės pasikeitė. Iš pradžių atrodė, kad reikia suprasti, jog auginsi vaiką, kuris nebus pirmūnas, nedžiugins savo pasiekimais. Bet paskui atmeti tą visuomenės suformuotą pasididžiavimą savo vaiku. Supranti, kad gavai dovaną, sužinojai, kad yra tiesiog paprasta meilė, pagalba vienas kitam. Vyresnėlis mums padeda suprasti pasaulį kitaip, mes jam - prisitaikyti prie mūsų pasaulio, prie visuomenės. Motinystė nėra vien tik puošni ir graži.

Vėliau gimė dvynukai, vėl atsirado kitoks supratimas - vienam duoti daug dėmesio tiesiog negali, turi vėl išmokti jį dalinti.

Dažnas klausimas: „Ar vyras palaiko jus motinystėje?“ Atsakau: „Ne, jis laiko save tėvystėje.“ Niekada nemaniau, kad jis yra ketvirtas mano vaikas. Gal motinystė būna lengvesnė, kai tėtis būna tiesiog tėčiu.

Tai, kad Motinos diena yra pažymėta kalendoriuje, tai nieko nereiškia. Mums nereikia švęsti ypatingų santykių su vaikais dienos, nes mes juos paprasčiausiai turime. Kol jie šalia, taip manau, o kai išvažiuos, ko gero, kitaip kalbėsiu, norėsiu švęsti visas kalendorines šventes.

O močiutes, kurios toliau gyvena nuo mūsų, su kuriomis rečiau susitinkame, reikia sveikinti su Motinos diena. Labai smagu joms dėmesį parodyti tokia proga. Negalima pamiršti ir tų, kurios jau iškeliavusios, reikia pakalbėti apie jas, prisiminti savo santykį su jomis ir padėkoti už tai, ką jos davė mums pačioms.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder