Namų sienoms gyvybės įkvepiantys menininkai: „Mes esame kruopštukai“

Jolanta ir Artūras sykiu nuo pat studijų Valstybinėje dailės akademijoje, Klaipėdos skyriuje. Artūras čia mokytis grafinio dizaino atvyko iš Kauno, Jolanta - baigusi mokslus Telšiuose. Nuo to laiko pora tapo neišskiriama ne tik gyvenime, bet ir darbuose. „Tie, kas mus samdo, už vieną kainą gauna dvi galvas - moterišką ir vyrišką“, - juokauja pora.

Neseniai turėjote gražią sukaktį - 35-eri metai santuokoje. Šventėte?

Jolanta: Buvome pabėgę trumpam pabūti dviese į Liepoją.

Artūras: Mėgavomės to miesto architektūra.

Jolanta: Secesinės architektūros stilius mums labai patinka, tad gėrėjomės visais tais pastatų nėrinukais.

Sakote, pabėgote pabūti dviese, bet juk judu ir taip nuolatos būnate dviese?

Jolanta: Jūs teisi - 24 valandas per parą (juokiasi). Tai iš tiesų yra didžiulė dovana, kad mudu galime dirbti dviese ir būti tikra komanda. Dar nuo studijų akademijoje laikų supratome, kad mums gera ne tik leisti laisvalaikį, bet ir dirbti kartu.

Esate tiesiog puikus tandemas.

Artūras: Mudu dar tebeturime ir mano kadaise sukonstruotą dviratį - tandemą.

Jolanta: Dar buvome nevedę, kai Artūras mudviem sukonstravo tą dviratį. Tai dar viena jo aistra - konstruoti. Yra sukonstravęs ir velomobilį. Beje, dar akademijos laikais teko dalyvauti ir mašinų projektavimo konkurse, kad tęstume studijas dizaino akademijoje Šveicarijoje...

© Darželis „Žiogelis“. Asmeninio archyvo nuotr.

Artūras: Pamenu, konkursui nusiųsti idėjiniai projektai buvo gerai įvertinti, tačiau atėjo atsakymas, kad labai gaila, bet esate per senas pradėti studijas, nors man tuomet buvo 25 metai... Savo nuostabai po kelerių metų pamačiau konceptinių automobilių katalogą, kuriame buvo įgyvendinta idėja, kurią buvau nusiuntęs konkursui. Teisybės neieškojau, juk nieko ir neįrodytum, nes idėjos sklando ore.

Dabar jau tikriausiai sunkiai suskaičiuojate, kiek per savo gyvenimą esate dekoravę sienų, langų. O ar prisimenate, kada buvo pirmas kartas?

Jolanta: Ko gero, pirmieji bandymai buvo, kai kuriamuose interjeruose reikėdavo akcentuoti sieną ar židinį, o meistrai meninių darbų nedarydavo. Tada imdavomės idėją įgyvendinti patys. Visada mėgome kurti kitokius, nestandartinius projektus, kuriuose naudodavome meninį dekoratyvinį tinką, sienų tapybą, stiklų bei interjero elementų dekoravimą.

Ar ilgai užtrunka, kol subrandintą idėją perkeliate ant sienos?

Jolanta: Procesas nėra greitas. Idėją pirmiausia reikia subrandinti galvoje, tada perkelti ant popieriaus. Dažniausiai turime užsakovui ne vieną o kelis pasiūlymus ir stebime jų reakcijas, kuris labiausiai surezonuoja.

O perkelti darbą ant sienos irgi reikia laiko. Pavyzdžiui, projektą Klaipėdoje ant Naujojo turgaus sienos piešėme dvi savaites. O kol jį subrandinome - užtruko mėnesį.

Įsivaizduoju, kad fiziškai tai nėra lengvas darbas.

Jolanta: Tikrai taip. Ypač kai reikia piešti aukštai ant pastolių, užvertus galvą, nėra lengva.

Artūras: Stovėti ir piešti ant 5 metrų aukščio stelažo tai tikrai ne tas pats, kas sėdėti prie stalo ir piešti ant popieriaus.

Jolanta: Tai tikrai juvelyriškas ir kruopštus darbas. Bet mes esame kruopštukai.

O būna, kad nepasiseka?

Jolanta: Visada stengiamės darbą atlikti taip, kad nebūtų gėda sakyti, jog čia Rudaičių darbas.

Artūras: Žinoma, tobulumui ribų nėra...

Nemažai esate išgražinę ir darželių.

Jolanta: Vienu metu mums jau net norėjo priklijuoti etiketę - neva tie, „kur darželiams paišo“. Bet iš tikrųjų mes esame labai universalūs ir galime kurti įvairiose erdvėse ir įvairaus stiliaus darbus.

© Restoranas „Agluona“. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet, neslėpsiu, darželiuose mums patinka tapyti, nes labai įdomu perprasti vaikų psichologiją, išmąstyti, kaip piešti, kad vaikams tos patalpos būtų patrauklios. Taip mes užsiauginame naujus savo gerbėjus. Labai miela, kai tie vaikučiai paskui kur nors mus pamatę sveikinasi, nori bendrauti.

Artūras: Vaikai darželiuose pralinksmina. Kai kurios jų frazės išlieka ilgam, pavyzdžiui: „Aš būsiu princesė, o tu būsi kakalius“ (juokiasi).

Jolanta. Artūras dabar nusiskuto barzdą ir ūsus, bet kai juos turėjo iš darželinukų yra sulaukęs ir tokių klausimų - „Ar tu pensinykas?“ (juokiasi).

Ar jūsų kūriniai nėra pasmerkti po kurio laiko išnykti. Ypač esantys lauke ant fasadų.

Artūras: Dabar yra tokių medžiagų, kurios gana patvarios. Pavyzdžiui, Naujojo turgaus sieną dekoravome fasadiniais dažais ir dar papildomai buvo padengta vadinamuoju antivandaliniu laku, tad jis yra apsaugotas ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo vandalų.

Jolanta: Yra tokių objektų, kuriuos ir lauke piešėme akriliniais dažais, bet ir jie laikosi puikiai. Kol kas nėra tekę važiuoti savo darbų atnaujinti, džiaugiamės, kad jie yra puikiai prižiūrimi ir saugomi.

Įdomu, o kaip atrodo jūsų pačių namai?

Jolanta: Kaip tame posakyje „Batsiuvys be batų“ (juokiasi). Iš tikrųjų klientus net nedrąsu kviesti pas save į svečius, nes suprantame, kad jie nereprezentuoja mūsų kūrybos.

Ar viską darote kartu?

Artūras: Įvairiai. Iš pradžių abu apsitariame, kas tai turėtų būti, ir pradedame dėlioti.

Jolanta: Aš esu ta, kuri bando išsiaiškinti ir užčiuopti kliento lūkesčius. Mane labai domina ir žmonių psichologija. Kurdami interjerą turime suvokti, kad ten gyvensime ne mes, o užsakovai. Tad labai svarbu išgirsti ir suvokti, kas labiausiai atlieptų tų namų gyventojų norus.

Artūras labiau yra idėjų generatorius, o aš labiau atsakinga už spalvas ir esu ta atstovė „ryšiams su visuomene“. Aš daugiau kalbu, o Artūras projektuoja ir sprendžia visas konstrukcijas.

Žodžiu, mūsų „kiaušiniai“ sudėti į vieną krepšį, tad kai gerai - gerai abiem ir atvirkščiai. Esame, ko gero, tos srities atstovai, kurie pirmiausia pajaučiame visas krizes ar karantinus...

Bet karantino metu galėjote puoselėti kitą savo aistrą - gamtinę žemdirbystę.

Jolanta: Ne veltui sakoma: nespjauk į šulinį, nes teks pačiam išgerti. Žemdirbystė buvo ta sfera, kurios aš labai kračiausi, nes vaikystėje tėvai vertė mane dirbti ūkio darbus. Bet kai jaunystėje susilaukėme sūnų, supratau, kad norint sveikai maitintis, daug ką teks užsiauginti patiems. Žinoma, ir dabar nesu ta, kuri kaifuoja įkišusi rankas į žemę, bet jaučiu tame prasmę.

Mes auginame daržoves taikydami gamtinės žemdirbystės principus. Taigi, kai visi kiti iš daržo tempia piktžoles ar lapus, mes atvirkščiai - viską tempiame į daržą: senus lapus, patręšusius kelmus iš miško ir t. t. Viską mulčiuojame.

Artūras: Visi žiūri, galvas kraipo ir, matyt, galvoja: dailininkai, ko iš jų norėti (juokiasi).

Jolanta: Bet užtat mūsų daržo žemė yra derlinga, puri, kvepianti mišku. Iš to paties kvadratinio metro užauginame kur kas didesnį derlių.

Artūras: Mes jau mažiausiai 10 metų nekasame mūsų darže žemės, nes pagal gamtinės žemdirbystės principus kastuvą į žemę galima įkišti vos 5 centimetrus. Mat vienos bakterijos gyvena viršutiniame sluoksnyje, o kitokios - giliau. Jei jas sumaišai - žūva ir tos, ir tos.

Ne ką mažiau nei savo kūryba socialiniuose tinkluose džiaugiatės ir jūsų auginamų veislinių pomidorų raštais.

Jolanta: Veislinius pomidorus auginame jau kone aštuonerius metus.

Artūras: Aha. O prieš tai dar kokius penkerius metus domėjaisi.

Jolanta: Didžiulis malonumas, kai perpjauni pomidorą ir matai ten... galaktiką. Grožis užburia, o apie skonį ir kvapą jau nekalbu. Turime gal per 120 išbandytų įvairių pomidorų veislių.

Artūrai, o jūs irgi mėgstate daržininkystę?

Gal aš geriau garažiuke pasėdėčiau, ką nors pakonstruočiau.

Jolanta: Jis žmogus „pasidaryk pats“. Pamatytumėte, kokius man šiltnamius sukonstravo. Juokiuosi, kad šiltnamis tai mano bažnyčia. Bet Artūras ir darže man padeda. Kitaip viena pati tiek nepatempčiau.

Užauginote du sūnus. Įdomu, ar jie pasekė tėvų pėdomis?

Sūnūs, Danielius ir Kasparas, kūrybines dovanas atsinešė nuo gimimo. Tad kūryba jų gyvenime ne paskutinėje vietoje.

Gyvenate Priekulėje - Jolantos gimtinėje. Teko skaityti, kad iš pradžių ši mintis nelabai viliojo.

Jolanta: Po santuokos iš pradžių gyvenome Klaipėdoje, o į Priekulę grįžome susiklosčius aplinkybėm, kai pradėjome lauktis savo pirmojo sūnaus 1995-aisiais. Iš tikrųjų nelabai planavau grįžti į tėviškę. Man atrodė, kad miestelyje, kuriame esi gimęs ir augęs, visi tave stebi ir pažįsta. Tad atrodė, kad mes čia apsistojome laikinai. Visa mūsų veikla ir gyvenimas vyko Klaipėdoje, ir iš pradžių mums šis miestelis atrodė tik kaip vieta, kur grįžti permiegoti.

Iš naujo Priekulę atradome 2017-aisiais, kai Priekulė buvo Mažosios Lietuvos kultūros sostinė ir miesto seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pakvietė mus prisijungti prie organizacinio komiteto. Per tuos metus su komanda įgyvendinome labai daug gražių projektų. 

Tuomet iš naujo pamatėme, kokia graži bendruomenė, kiek daug kūrybingų ir talentingų žmonių gyvena Priekulėje, įsimylėjome savo gimtąjį miestą iš naujo. Dabar mes didžiuojamės tuo, kas vyksta Priekulėje. Manome, kad savo kultūriniais renginiais nė kiek nenusileidžia didmiesčiams. Nes čia gyventi gera...