Naujo didelio karo Europoje nuojauta: ką darytume, jei išsipildytų baisiausias scenarijus

Per pastaruosius kelerius metus jau buvo galima ir įprasti prie anksčiau, regis, neįsivaizduojamų sukrėtimų.

aulinė pandemija dar prieš 2 metus atrodė mokslinės fantastikos sritis. Netikėtai užklupusi migrantų krizė, kai pasienį kirto keli tūkstančiai atvykėlių iš Artimųjų rytų, Afrikos ir Azijos iki tol Lietuvoje taip pat nevertinta, kaip realus scenarijus.

Nors šioms krizėms formaliai ruoštasi tiek kabinetuose, kur prirašyta strategijų ir kitų dokumentų, tiek pratybose, realybė parodė, kad Lietuva buvo nepasiruošusi, reagavo chaotiškai. Valstybė nesugriuvo, bet ne viskas veikė, kaip planuota arba paaiškėjo, kad jokio realaus plano nė nebuvo.

Bet juk planas gintis yra? Nuo 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuvoje daug kalbama apie potencialią karinę grėsmę.

Ir ne tik kalbama: kasmet auga išlaidos gynybai, naujais pajėgumais stiprinama kariuomenė, sąjungininkų pajėgos Lietuvoje įsitvirtina vis labiau.

Tačiau ar pasirengusi realiam sukrėtimui visuomenė? Ką darytų jokios karinės patirties ir įgūdžių neturintys gyventojai?

Ar žino, kas vyksta karo metu ir kaip elgtis?

Nuo pandemijos pradžios vykusio parduotuvių šturmo, kai iš lentynų paniškai šluoti grikiai ir tualetinis popierius iki protestų prieš įprasto gyvenimo ribojimus net Sausio 13-ąją nepraėjo nė du metai – susiskaldžiusi, pavargusi Lietuvos visuomenė, regis, paskendo nesibaigiančiose, dažnai menkavertėse pjautynėse.

Nuo valdančiųjų iki opozicijos, nuo gatvės iki feisbuko – atrodo perkasti vieni kitiems gerkles netrūksta, kaip ir 1940 metais, kai vidinių įtampų taip pat suskaldyta visuomenė nė neįsivaizdavo, kas jos laukė.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bijota karo, bet tikėtasi, kad „kaip nors mūsų šalį jis aplenks“.

Net jei prieš kruvinus 1991-ųjų sausio įvykius žinota, kad galima sulaukti agresijos, bet iki paskutinės minutės viltasi, kad kraujo praliejimo bus išvengta. Ir 1940 birželį, ir 1991-ųjų sausį viltis pakeitė šokas.

O kasdienes problemas – nesuvokiami baisumai.

Apie realią panašių dramatiškų pokyčių galimybę atvirai kalbama ir dabar.

Rusija, regis, kasdien svaidosi vis griežtesniais pareiškimais, santykių nutraukimu, ir kalba, kad Kremliui esą jau nebėra kur trauktis, nes Rusijos kantrybė esą baigėsi.

Tad kas nutiktų, jei išsipildytų baisiausi scenarijai? Tai nėra vien teoriniai pasvarstymai.

Apie didelio konflikto tikimybę įspėja ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, ir ESBO pirmininkas Zbigniewas Rau, ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, kuris pabrėžė, jog karo grėsmė Europoje yra didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Ir nors daugumoje šių kalbų apie karą pirmiausiai minima Ukraina, prie kurios sutelkta ir toliau stiprinama šimtatūkstantinė Rusijos armija, papildomų saugumo priemonių imamasi ir Baltijos jūros regione.

O jei jų neužtektų ir jei susiklostytų itin nepalankios aplinkybės, pavyzdžiui, komplikuojasi tarptautinė padėtis, kai sąjungininkų dėmesys nukrypta į krizę visai kitame pasaulio krašte, pavyzdžiui, Taivane, o Lietuvoje agresijos išvakarėse suformuojamas naujas „nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ir jį, kaip 1940 ar 1991 m. paremia „taikdarių“ pajėgos su tankais – kas tada?

Pasirodo, priemonių yra, tik ne visi apie jas girdėję.

Karo padėtis – ką tai reiškia?

Atrodytų, kad kaip ir pandemijos bei migrantų antplūdžio scenarijams, taip ir tokiai situacijai, jei šalį ar dalį jos užimtų okupantai, Lietuva yra teoriškai pasiruošusi.

Kitaip, nei 1991-siais, kai nebuvo praėję nė metai nuo nepriklausomybės atgavimo ir faktiškai vis dar okupuota Lietuva neturėjo nei ginkluotųjų pajėgų, nei įstatymų, nei vieningo ir aiškaus plano, ką daryti užpuolimo atveju – tik agresijos metu kilusias improvizacijas bei gyventojų valią taikiai priešintis, 2022 m. atrodo turi viską – ir kariuomenę, ir sąjungininkus, ir priešintis nepaisant nieko įpareigojančius įstatymus, kad 1940-ųjų padėtis nepasikartotų.

Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m. © wikipedia nuotr.

Svarbiausias jų – Konstitucija, kurios 139 straipsnyje parašyta, jog „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“, o „tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 straipsnio 2 dalis).

Dar daugiau – paskutinį sykį 2020 metais pakeistas Karo padėties įstatymas numato teisinę padėtį, kas vyktų šalyje, jei prasidėtų karas: laikini žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, komendanto valanda, judėjimo laisvės apribojimai, asmenų sulaikymas, turto rekvizavimas, kainų reguliavimas – tai tik dalis priemonių, kurių gali imtis valstybė, šalyje įvedus karo padėtį.

Formalus dokumentas atskleidžia ir daugiau detalių, kurios gali pasirodyti neįprastos, keistos, bauginančios, bet kartu ir prablaivinančios ir išsklaidančios iliuzijas.

Pavyzdžiui, kariuomenės vadas ne tik vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, bet ir gali pats „uždrausti arba riboti elektroninių ryšių tinklų naudojimą, arba pavesti tai daryti Lietuvos kariuomenės daliniams, jeigu yra pagrindo manyti, kad šiais tinklais platinama informacija ar elektroninių ryšių tinklų naudojimas gali kelti grėsmę valstybės ginkluotai gynybai ar viešajai tvarkai“.

Kitaip sakant, kariuomenės vadas, prireikus gali palikti šalį be ryšio ir sužinoti, kas vyksta šalyje nebūtų taip paprasta.

O ir sužinoti, kas atjungė ryšį karo atveju būtų ypač sunku: mobiliojo ryšio, interneto prieigos blokavimas, kibernetinės atakos – visa tai pastaruosius kelerius metus jau nesyk buvo išbandyta tuose karštuose taškuose, kur vienaip ar kitaip įsivėlė Rusija.

Be to, pagal šį įstatymą iš esmės galiotų ne tik valdžios – tiek nacionalinės, tiek karinės, tiek vietinės, bet ir stipriojo teisė.

Tai reiškia, kad karininko laipsnį turintys asmenys, taigi – kad ir šviežiai „iškepti“ leitenantai gali duoti nurodymus savivaldybių administracijų direktoriams ar laikinai vykdyti jų funkcijas bei įvedinėti komendanto valandą, rekvizuoti turtą, duoti privalomus nurodymus.

© R. Jurgaičio nuotr.

Tačiau pastaruosius pagal įstatymą teoriškai gali teikti ir visi ginkluotosioms pajėgoms priskirti asmenys, tarp kurių – „ginkluoto pasipriešinimo dalyviai“.

Jais iš esmės gali tapti bet kas, kas turi ginklų ir yra susibūrę į organizuotą, skiriamuosius ženklus dėvinčią grupę.

Tokie ginkluoto pasipriešinimo vienetai gali „duoti privalomus vykdyti nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams, kiek tai reikalinga valstybės ginkluotos gynybos tikslams pasiekti, persekioti ir sulaikyti asmenis, nevykdančius nurodymų arba įtariamus padarius ar darančius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą“.

Jie taip pat gali „patekti į fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, kitus objektus ir juos apžiūrėti“, ir atvirkščiai – „laikinai apriboti galimybę patekti į tam tikrą teritoriją ar patalpą, įpareigoti atlaisvinti teritoriją ar patalpą, sustabdyti teritorijoje ar patalpoje vykdomus darbus, tam tikroje teritorijoje apriboti ar uždrausti transporto priemonių eismą“.

Kaip ir kariai, jie gali „tikrinti asmenų, transporto priemonių, ginklų ir kitų daiktų dokumentus, atlikti asmens apžiūrą ir jo turimų daiktų patikrinimą, esant karinei būtinybei, priimti sprendimą laikinai paimti ir rekvizuoti turtą, sulaikyti asmenis, neteisėtai dėvinčius ginkluotųjų pajėgų ar kitų valstybių karių uniformas ar jų dalis, esančius viešojoje vietoje komendanto valandos metu ar uždaroje teritorijoje ir neturinčius tam specialaus leidimo ar teisės pagal šį įstatymą“.

Taigi, net jei teoriškai tokie asmenys yra pavaldūs kariuomenės vadui ar jo pavaldiniams, įstatymas tėra dokumentas, o realybėje, ypač neramumų ir karo atveju neretai pasitaiko, kad atsiranda įstatymais piktnaudžiaujančių, juos interpretuojančių asmenų.

Kai aplink tvyro chaosas, ginkluoto pasipriešinimo vienetais gali apsimesti net ir okupantai arba paprasčiausi plėšikai.

Pavyzdžiui, sausio pradžioje kilusių neramumų Kazachstane metu šalies miestuose chaosu pasinaudojo bankus, parduotuves plėšti sumanę ginkluoti asmenys.

O kare, ypač didelio intensyvumo konflikte, neišvengiamai pasitaiko klaidų, nelaimingų atsitikimų, per kuriuos labai lengva netekti gyvybės ar būti sužalotam, net jei tiesiog eini per gatvę.

© Youtube stop kadras

Tad jei 2020-ųjų pavasarį apsipirkti parduotuvėje atrodė sunki užduotis ir daugelis stengėsi įsigyti daugiau, ilgesnio galiojimo maisto produktų, vandens ir kitų atsargų, karo atveju ribojant šių produktų pardavimą, pasirodžius neaiškiems ginkluotiems asmenims gatvėse ir sutrikus logistikos grandinėms ir, žinoma, neveikiant maisto pristatymo į namus funkcijai, paprastas „ką valgyti vakarienei“ gali tapti ne šiaip buitiniu, varginančiu ar juokingu, o išgyvenimo klausimu.

Norėtų priešintis, bet nežino, ką daryti

Bet tai – tik problemų pradžia, mat ką daryti, kaip elgtis karo atveju didelė dalis visuomenės tiesiog nežino.

Tai parodė pastaraisiais metais apklausos ir sociologiniai tyrimai.

Pavyzdžiui, tiek ginkluotoje gynyboje, tiek neginkluotame pilietiniame pasipriešinime yra pasiryžę dalyvauti apie 50 proc. piliečių.

Tai atrodytų daug, tačiau ryžtas apklausoje, dar nepasirodžius agresoriaus pajėgoms yra viena, o reali situacija – visai kas kita.

Prieš kelerius metus VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės ir Baltijos pažangių technologijų instituto atliktame tyrime „Pilietinio pasipriešinimo galimybės ir prielaidos Lietuvoje“ respondentų teirautasi, ką jie darytų, jei Lietuva būtų užpulta ir kiltų karas.

Siekiant išgauti kuo autentiškesnius atsakymus, šis klausimas paliktas atviras, nesiūlant jokių išankstinių pasirinkimo variantų.

Tyrimas parodė, kad daugiausiai aiškiai išreikštų atsakymų – tai reakcijos, susijusios su aktyviu kolektyviniu pasipriešinimu: 14 proc. apklaustųjų patys iškart atvirai įvardijo, jog vienokia ar kitokia forma įsitrauktų į ginkluotą pasipriešinimą.

Dar 5 proc. pirmiausia minėjo įvairias aktyvias pagalbos kolektyvinei gynybai formas – nurodė, jog stengtųsi būti naudingi, teiktų informaciją, slaugytų, ruoštų maistą ir pan., kitų 2 proc. pirmoji paminėta reakcija – institucijų nurodymų laukimas ir jų vykdymas, keli apklaustieji pirmiausia minėjo, jog dalyvautų taikiuose pasipriešinimo renginiuose – protestuose, piketuose, mitinguose.

Emigraciją kaip pirminę reakciją Lietuvos užpuolimo ir karo atveju savarankiškai atvirame klausime įvardino 8 proc. respondentų.

Dar kiti 4 proc. nurodė, jos Lietuvos užpuolimo ir karo atveju stengtųsi pasislėpti namuose, rūsiuose ar pas giminaičius kaime, pirktųsi maistą, 2 proc. teigė, jog tiesiog liktų namuose, dar po 1 proc. – jog stengtųsi pirmiausia apsaugoti savo šeimą, nekilnojamą ir kilnojamą turtą.

Vis dėlto, net apie 47 proc. piliečių nežino, kaip elgtųsi.

Kitas panašus tyrimas, kuris vos nenugulė Seimo stalčiuose – Lietuvos Socialinių tyrimų centro (LSTC) tyrėjos, mokslų daktarės Dianos Janušauskienės „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ parodė, kad šalies gynėjai daugiausiai būtų lietuviai ir iš dalies lenkai, vyrai, iš dalies – jaunesni nei 45 m, Kauno ir Vilniaus gyventojai, labiau pasiturintys, vertinantys demokratiškas vertybes ir labiau patenkinti savo gyvenimu.

Pasyvių, tiesiog išgyventi linkusiųjų portretas kiek kitoks: vyresni nei 45 m, daugiau rusai ir iš dalies lenkai, mažiau pasiturintys, mažesnių miestų ir gyvenviečių gyventojai, manantys, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi arba tiesiog nepatenkinti savo gyvenimu.

© Lietuvos kariuomenės/ Gr. A. Čemerkos nuotr.

„Nu, ateis rusai, nu gerai, tegul ateina, aš pasiimsiu maišelį, piniginę ir eisiu į parduotuvę.

Nusipirksiu valgyt sau išsikepsiu ir valgysiu. Nu kas gi čia, rusiškai aš moku (…) nu koks ten skirtumas paprastam žmogui?“, – tyrime cituojama 63 metų amžiaus vilnietė.

Ką gali biurokratai, žiopliai ir pornografija

Jau ne vienerius metus kalbama, kad tokią padėtį šalyje reikia keisti, mat kai šalyje, kuri visai Europai bando paaiškinti Rusijos keliamą grėsmę, bet pusė gyventojų nė nežino, ką daryti karo atveju, tai atrodo kiek keistai.

„Pilietinė rezistencija – ginkluota ar ne yra svarbus atgrasymo momentas“, – pabrėžė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Jis priminė, kad šiuo metu vis dar rengiama Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija ir pilietinio pasipriešinimo koncepcija, kuri turėtų būti integruota į valstybės gynybos planą.

Tiesa, jau kelerius kelerius metus rengiami dokumentai vis dar nepriimti.

Kai vyriausybė galiausiai patvirtins šiuos dokumentus, tai dar dar nebus pabaiga ir taps tik atspirties tašku, pažyminčiu, jog pasipriešinimas turi būti visuotinis – jis negali remtis vien kariuomene, sąjungininkų parama, bet ir visos visuomenės įsitraukimu.

© R. Jurgaičio nuotr.

„Reikia būtent to trečiojo, visuomenės ramsčio, tad tikiu, kad patvirtinus pilietinio pasipriešinimo koncepciją ji suteiks gaires, kurias galima bus įtraukti į operacinius dokumentus, pagal kuriuos atsakingoms institucijoms bus iškelti uždaviniai ir bus galima žiūrėti, kas jau padaryta, o ko konkrečiai dar trūksta“, – pažymėjo L. Kasčiūnas.

Bet kas iš tų visų dokumentų, kaip Karo padėties įstatymas ir koncepcijų, jei viso to didžioji dalis gyventojų, išskyrus, galbūt, specialistus, neskaito, nežino arba neįžvelgia tame konkrečios naudos?

Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie KAM pristatė bazinį pilietinio pasipriešinimo kursą Nr. 1.

Jo pagrindu šio skyriaus specialistai kartu su Vilniaus dailės akademija parengė leidinį – instrukciją „Pilietinio pasipriešinimo abėcėlė“.

Vienoje leidinio dalyje pateikiama trumpa informacija apie pilietinio (neginkluoto) pasipriešinimo tikslus, strategijas, taktiką ir „ginklus“ bei pilietinio pasipriešinimo iš Lietuvos istorijos pavyzdžius.

Kitoje dalyje – per Vilniaus dailės akademijos studentų piešinius pateikiamos idėjos, kaip bet kuris pilietis gali pasirengti nesmurtiniam pasipriešinimui dar taikos metu, o taip pat – kaip galima priešintis tiek prasidėjus okupacijai, tiek ir jai užtrukus.

„Aptarkime tokią padėtį: priešas okupavo visą kraštą, miestus, gyventojai prarado Lietuvos Respublikos garantuotas konstitucines teises, dalis žmonių vykdo ginkluotą pasipriešinimą, dalis dėl įvairių priežasčių ginklo į rankas neima.

Ką šiuo atveju daryti tokiems piliečiams kaip darbininkai, tarnautojai, žurnalistai, gydytojai, verslininkai ar ūkininkai, studentai ir moksleiviai? Ką daryti geležinkeliečiams, pašto darbuotojams, policininkams ar šeimininkėms?

Ką daryti, kai priešas yra krašte?“, – į tokius praktinius klausimus atsakoma leidinyje, kuriame pirmiausiai išskiriami nesmurtiniai veiksmai.

Čia minimi keturios priemonės: psichologiniai, ekonominiai, politiniai ir socialiniai (visuomeniniai) ginklai.

Pavyzdžiui, lapelių platinimas, piketavimas, plakatų kabinimas, demonstracijų rengimas, organizacijų pareiškimai, alternatyvi valdžia, patalpų užėmimas – tai tik keletas „šaudmenų“ pavyzdžių.

„Plataus masto nesmurtiniai veiksmai gali apriboti arba pašalinti žmonių išteklius, reikalingus politinei priešininkų valdžiai. Tai paveikia ir kitus galios šaltinius (įgūdžius, žinias, materialines atsargas). Svarbių ekspertų pagalbos netekimas smarkiai susilpnina „valdovų“ galią.

Pavyzdžiui, 1991 m. sausio 13-ąją, prieš užimant televizijos bokštą, jos darbuotojai iš operatorinės pašalino porą specialios įrangos blokų. Neturėdami įrangos ir be specialistų pagalbos okupantai propagandines laidas pradėjo transliuoti tik praėjus savaitei.

Taip jie prarado galimybę paskleisti dezinformaciją visai Lietuvos visuomenei.

Nesmurtinė kova (tarp jų ekonominiai streikai ir boikotai) gali apriboti arba nutraukti išteklių tiekimą priešui ir taip sutrikdyti net ekonominės sistemos funkcionavimą, pakirsti ekonominių resursų valdymą“, – teigiama leidinyje.

Pavyzdžiui, netgi tokios, regis, atgyvenusios priemonės, kaip informacinių ar kelių nuorodų pašalinimas iš savo gyvenamosios vietos, kad agresoriui būtų kebliau orientuotis, siūloma kaip vienas efektyvių būdų.

„Jeigu agresorius pasiteirautų Jūsų kokios nors informacijos rusiškai ar angliškai, apsimeskite, kad jo nesuprantate. Jeigu klaustų lietuviškai, kiek tai bus įmanoma, meluokite, apsimeskite sutrikę ir panašiai“, – siūloma leidinyje.

Taip pat pabrėžiama ir karo Ukrainoje išmoktų pamokų svarba, primenant, kad gyventojai gali ne tik stebėti technikos judėjimą, bet ir stengtis įsidėmėti jos rūšis ir tipus.

O jei tai saugu – fotografuoti, filmuoti (taip pat ir okupantų nusikaltimus), užsirašyti ir prireikus turimą informaciją perduoti mūsų kariams ir sąjungininkams, viską viešinant įvairiais komunikacijos kanalais.

Paradoksalu, kad pilietinis pasipriešinimas okupantams išties gali tapti auksine proga kai kurioms biurokratinėms institucijoms ir jų neefektyviausiems darbuotojams.

„Atidėkite svarbias užduotis, tai, ką galite padaryti per valandą ar dieną, darykite savaitę ar ilgiau, dirbkite tiksliai pagal biurokratines instrukcijas ir dar lėčiau bei skrupulingiau“, – veltėdžius vilioja pasipriešinimo vadovas.

Čia savo pasipriešinimo būdų ras ir išsiblaškėliai ir plepiai („Plepėkite darbiniu telefonu, kad niekas negalėtų Jums prisiskambinti (...) Pradanginkite svarbius dokumentus, „netyčia“ sunaikinkite juos dokumentų smulkintuvu ar su kitais nereikalingais popieriais išmeskite į šiukšlių dėžę“ (…)

Palikite atvirą kabineto langą žiemą ar lietui lyjant, o vėliau atsiprašinėkite dėl to, kad susirgote, ar dėl sušlapusios įrangos ir dokumentų. (…)

Netaupykite elektros ir vandens (išeidami iš darbo „užmirškite“ išjungti šviesą, šildymo įrenginius, kitus elektros prietaisus, „užmirškite“ sandariai užsukti vandens čiaupą, sugadinkite tualeto bakelio nuleidimo svirtį, kad vanduo nuolat tekėtų“

„Netyčia“ sukelkite gaisrą (įmeskite cigaretę į šiukšliadėžę tualete ar kitose bendrose patalpose, išeidami iš darbo palikite įjungtą vandens kaitinimo spiralę ir pan.“), ir netgi istorijas močiutėms apie į avarijas patekusius anūkėlius sekantys sukčiai gali pasitarnauti, siųsdami melagingus pranešimus okupantams ir jų kolaborantams apie padėtas bombas.

Jiems galima palikti ir kitokias „bombas“ – kompiuterinius virusus, kuriais siūloma „netyčia“ užkrėsti darbinius kompiuterius, nebūtinai specialiai į juos instaliuojat virus – užtenka panaršyti po nepatikimus tinklapius (pvz., pornografinės svetainės).

Iš viso pateikta beveik 200 priemonių, kaip gali elgtis okupuota visuomenė – nuo paprasčiausių nepaklusnumo akcijų, trukdymo okupantų valdžiai protestais, demonstracijomis, užsispyrimo veiksmais iki mokyklos laikų pasiteisinimų klasikos („sugadinkite dokumentus ar kitas priemones „netyčia“ išpildami ant jų kavą ar arbatą“) ar net tokių radikalių pasiūlymų, kaip bado akcija ar susideginimas.

Daug viso to Lietuvos visuomenė jau yra patyrusi sovietinės okupacijos metais.

Tačiau tai buvo tarpukario metais išmoktų pamokų, tėvų, senelių, kitų artimųjų perduotos žinios bei patarimai, spontaniškų, iš kitų šalių nusižiūrėtų veiksmų mišinys, kurį visuomenė įsisavino laikais, kai nebuvo interneto, o dažnai ir televizijos.

Šiais laikais susirasti informacijos, regis, nesunku.

Bet kiek Lietuvos gyventojų išties yra skaitę tokį leidinį ar gali pasakyti, kad yra pasiruošę pagal, pavyzdžiui, tokias rekomendacijas?

„Sukaupkite bent minimalų pilietiniam pasipriešinimui reikalingų priemonių rinkinį, kad prireikus nedelsdami galėtumėte imtis veiksmų.

Priemonių rinkinį gali sudaryti popierius (A4 formatas, bent 500 lapų), purškiamų dažų flakonėlis (-iai), radijo imtuvas ir atsarginės baterijos, standartinio dydžio Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava (1–5 vnt.) ir vėliava, skirta automobiliams (1–10 vnt.), tautinė (trispalvė) juostelė (20–100 m), popieriaus smeigtukai, plona stipri virvelė (2–4 mm storio, apie 20 m), skirta, pvz., vėliavai pririšti ir iškelti, nešiojamasis kompiuteris ir spausdintuvas (pvz., atsišaukimams spausdinti), spausdinimo mašinėlė (pvz., atsišaukimams spausdinti, jeigu kiltų problemų dėl elektros energijos tiekimo)“, – teigiama pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje.

Ar tikrai išmokome pamokas?

Visa tai, žinoma, informatyvu ir gal netgi smagu, tačiau 100 puslapių leidinį reikia perskaityti, jis nėra ypač patogus populiariausiai informacijos vartojimo priemonei – išmaniajam telefonui, tačiau, kaip tikino L. Kasčiūnas, nuo kažko reikia pradėti.

„Viskas prasideda nuo koncepcijų bei strategijų, o tik tada galima kalbėti apie švietimą.

Kai kuriose mokyklose jau vyksta nacionalinio saugumo, išgyvenimo mokyklos kursai. Bet galiausiai turės būti ir pratybos – tikros, o ne popierinės“, – teigė L. Kasčiūnas, priminęs, kad Lietuva teoriškai turėjo būti pasirengusi ir epideminės situacijos suvaldymui, ir migrantų krizei pasienyje.

Pavyzdžiui, 2014-siais vyko bendros VSAT, VST ir karių pratybos, kurių metu mokytasi valdyti krizę pasienyje.

Be to, pernai liepą premjerė Ingrida Šimonytė pripažino, kad pasieniečiai 2016–2017 metais vykdė mokymus, kurių metu ruoštasi atremti 40 tūkst. migrantų antplūdį.

Tačiau kuo baigėsi toks pasirengimas parodė tikra migrantų krizė 2021-siais pasienyje su Baltarusija.

„Taip, nors ir su šiokiais tokiais tūpčiojimais migracijos krizės metu mes radome sprendimus ir ją suvaldėme. Dabar šioje srityje esame daug stipresni ir atsparesni.

Tad ne viskas taip blogai – iš klaidų galime pasimokyti“, – vylėsi NSGK pirmininkas.

Jo manymu, pratybose, kuriose būtų galima tikrinti ir realią pilietinio pasipriešinimo parengtį galėtų iš pradžių vykti keliose savivaldybėse, pavyzdžiui, tikrinant, kaip veikia krizių valdymo sistema, paskirtų komendantų nurodymai.

Kol kas tikroji padėtis yra neaiški: jei apklausos rodo visuomenės sutrikimą, nežinojimą, o institucijos tik rengia naujas strategijas, XXI a. platina popierines pasipriešinimo abėcėles, o grėsmė yra labai reali jau dabar, ko galima tikėtis ne idealiu, trokštamu atveju, bet tokiu, jei karas – rytoj?

„Man truputi yra juokinga, kai valstybė ruošia pilietinio pasipriešinimo dokumentus, bet piliečiai, jų organizacijos realiai nėra įtraukiamos į diskusiją, idėjų generavimą ir įgyvendinimą. Toks tipinis lietuviškas „iš viršaus į apačią“ požiūris.

Tuo pačiu manau, jog ne strategijose esmė. Va, Sąjūdžio laikai: ar kas nors mokė žmones organizuoti mitingus, rengti plakatus? Išmoko, fantazijos turėjo.

Taip ir šiais laikais, man atrodo, žmones patys daug ką mokėtų daryti, kūrybiškumo daug yra“, – teigė Vilniaus universiteto mokslininkas, karo studijų dėstytojas Deividas Šlekys.

Jo teigimu, galima suprasti valstybės požiūrį, kad reikia visus procesus kontroliuoti, visko mokytis, bet pilietinė visuomenė yra savarankiškas darinys, kuris veikia partnerystėje su valstybe ir čia negali būti daroma viskas pagal knygą.

„Kuo blogai ukrainiečių saviveikla 2014 metais?

Ta saviveikla sustabdė rusus prie Donecko“, – priminė D. Šlekys.

Jo teigimu, per pastaruosius metus ir Lietuvoje netrūksta pavyzdžių, kaip savanoriai padėjo valstybei išgyventi dvi svarbiausias krizes – nuo pandemijos iki krizės pasienyje.

Ne visi savanoriai gyrėsi asmenukėmis iš kovidinių palatų ar pasienio ruožų – dalis aukojo savo brangų laiką dieną ir naktį, organizavo, rūšiavo, valė ar tiesiog buvo su mirštančiais žmonėmis jų paskutinėmis akimirkomis ir to niekas daugiau nematė, už tai nepadėkojo ir nepadėkos.

Anot D. Šlekio, tikėtina, kad tokių žmonių būtų ir konflikto atveju, net jei žiniasklaida jų ir vėl neaprašytų.

© CNA

„Valstybės institucijos realiai nėra pasiruošusios biurokratiškai priimti ir panaudoti piliečių siūlomą pagalbą, čia tikrai reikia daryti namų darbus. Pavyzdžiui pernai akivaizdžiai matėsi, kad VRM nemoka komunikuoti, įveiklinti piliečių. Kariuomenė labiau išmokusi, bet tuo pačiu, oi ten irgi daug darbo“, – pažymėjo pašnekovas.

Jo manymu, karo atveju žmonės „eitų ir darytų“, bet klaidų, žinoma, būtų. Kita vertus, yra esminis skirtumas nuo, pavyzdžiui, 1991-ųjų.

„Sausio 13 valstybė tik kūrėsi, todėl žmonės kompensavo institucinės sąrangos spragas ir vakuumą.

Dabar turime valstybės institucijas, kurios turi savo darbotvarkę ir požiūrius, o tai automatiškai didina trintį su savanoriškais piliečiais“, – sakė D. Šlekys.

Jo manymu, žmonių įsitraukimas į gynybos reikalus priklausys nemaža dalimi ir nuo to, koks bus visuomeninis klimatas valstybėje: tu turi norėti ginti savo kraštą.

„Manau, visuomenės neįmanoma paruošti, nes visuomenė savaime yra savarankiškai veikiantis organizmas.

Kita vertus, nuo 2014 metų mes padarėme labai daug – nenorėkim mes turėti Izraelio, kai pradėjom kažką kurti prieš 8 metus“, – sako pašnekovas.

Kita vertus jis pažymėjo, kad išmoktų pamokų dalis neatsiejama ne tik nuo patirties ir praktikos, ko Lietuvai – tikro karinio konflikto, kuriame būtų išbandytas pilietinis pasipriešinimas, geriau nepatirti, bet ir nuo paprastesnių dalykų, pavyzdžiui, kalbėjimo.

„Jeigu apie tai nekalbėsi...

Pavyzdžiui, ką tokio nuoširdaus girdėjome apie pasieniečių klaidas ir išmoktas pamokas? Tyli, neigia arba užsidarę šneka.

Va čia yra bėda: gavai pamokų, tai įsisavink jas, o visuomenę informuok tam, kad ji po kurio laiko tau egzaminą surengtų ir paklaustų, kaip sekasi taikyti išmoktas žinias“, – siūlė D. Šlekys.