Ne tik apie dantis: burnos higienistė Aistė Kiškė apie baimes, pasitikėjimą ir ryšį

Vaikystėje turbūt nė neįsivaizdavote, kad kasdien rūpinsitės žmonių šypsenomis. Apie kokį gyvenimą svajojo maža Aistė?

Mama juokais mane nuo vaikystės vadindavo sadiste. Sakydavo: „Mano vaikas sugalvojo būti dantiste.“ O viskas prasidėjo nuo vieno įvykio. Lankėmės poliklinikoje, kur man pirmą kartą tvarkė dantį. Be galo skaudėjo. Tą dieną patyriau savotišką traumą ir tuomet sau pažadėjau: užaugusi būsiu gydytoja, kuri padarys viską, kad žmonėms neskaudėtų.

Jau tada galvojau ne tik apie gydymą. Norėjosi, kad žmonės nebijotų, kad jų dantys negestų, kad skausmo būtų galima išvengti. Kai vėliau atradau savo profesiją, kuri iš esmės ir yra apie profilaktiką, sveikų dantų išsaugojimą bei rūpinimąsi tuo, kad žmogui nereikėtų patirti skausmo, supratau - tai yra būtent mano kelias.

Į burnos higienos sritį atėjau gana netikėtai. Iš pradžių baigiau odontologo asistento specialybę. Tiesą sakant, tuo metu maniau, kad studijuoju burnos higieną, tačiau paaiškėjo, jog tai buvo odontologo asistavimas. Vis dėlto ši patirtis man davė labai daug. Turėjau galimybę dirbti su įvairiais gydytojais, matyti daugybę skirtingų situacijų ir stebėti, kaip kiekvienas jų bendrauja su pacientais.

Aš pati labai tikiu, kad svajonės pildosi. Tik svarbu svajoti ne žiūrint į kitus - ne iš pavydo ar todėl, kad kažkas kažką turi.

Iš kiekvieno gydytojo pasiėmiau kažką vertingo. Vieni žavėjo profesionalumu ir konkretumu, kiti - nuoširdžiu dėmesiu žmogui, empatija, gebėjimu išklausyti, paklausti, suprasti situaciją ir neteisti. Būtent tai mane labiausiai įkvėpė ir paskatino eiti toliau, augti profesiškai bei ieškoti savo vietos odontologijoje.

Tai, ką matėte dirbdama asistente, labiau įkvėpė ar nuvylė?

Iš tikrųjų labiau įkvėpė. Iš kiekvieno gydytojo buvo galima kažko išmokti. Iš vieno - tikslumo ir profesionalumo, iš kito - žmogiškumo, empatijos, gebėjimo nuraminti pacientą, suprasti jo baimes.

Žinoma, pasitaikydavo ir kitokių situacijų. Kartais tekdavo girdėti pacientams mestelėtus žodžius: „Pats kaltas, kad neprižiūrėjai“, „Ko tikėjaisi?“ Man toks bendravimas niekada neatrodė priimtinas. Mūsų darbas - ne teisti, o padėti. Galime paaiškinti, ką buvo galima daryti kitaip, kaip ateityje išvengti problemų, tačiau tai visada galima pasakyti pagarbiai ir jautriai.

Ar jūsų dabartinė profesija - tik apie dantis?

Man ši profesija pirmiausia yra apie žmogų. Apie ryšį, pasitikėjimą, savęs pažinimą ir rūpinimąsi savimi. Burnos higiena - tai ne vien dantys. Ji labai glaudžiai susijusi su žmogaus įpročiais, požiūriu į save, meile sau ir net psichologine būsena.

Kartais žmogus ateina įsitikinęs, kad daro viską teisingai, tačiau pokalbio metu paaiškėja, jog trūksta vieno, atrodytų, visai nedidelio įpročio. Būtent jis ir lemia atsirandančias problemas. Mano darbas - ne tik atlikti procedūrą, bet ir padėti žmogui tai suprasti.

Kokie tie maži dalykai, kurių dažniausiai pritrūksta?

Pavyzdžiui, labai dažnai žmonės kruopščiai išsivalo dantis, bet nevalo tarpdančių. Kita dažna situacija - dantų protezai ar implantai. Žmonės neretai galvoja, kad jei dantis jau protezuotas, jam nebereikia tokios kruopščios priežiūros.

Dažniausiai pakanka žmogui tai aiškiai ir suprantamai paaiškinti. Kai jis supranta, kodėl tai svarbu, labai dažnai pasikeičia ir visa jo kasdienė burnos priežiūros rutina.

Kiek žmogaus charakterio galima perskaityti iš jo šypsenos? Ką joje perskaitote jūs?

Labiausiai matau ne charakterį, o žmogaus santykį su savimi. Ar jis savimi rūpinasi. Ar skiria sau laiko. Ar myli save.

Labai dažnai už nedrąsios šypsenos slypi ne burnos problemos, o kur kas gilesni dalykai. Būna žmonių, kurie visą savo laiką, energiją ir dėmesį atiduoda kitiems. Pirmiausia pasirūpina vyru, vaikais, artimaisiais, darbu, o save nuolat palieka paskutinėje vietoje.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Tada burnos higiena tampa tarsi veidrodžiu, parodančiu bendrą žmogaus santykį su savimi. Todėl vizito metu neretai kalbamės ne tik apie dantis, bet ir apie mažus kasdienius įpročius.

Ar reikia bijoti dantų valymo pas profesionalą? Ar visada skauda? Kodėl mes taip galvojame?

Man atrodo, kad daug kas ateina iš mūsų vaikystės patirčių. Lietuvoje burnos higienos kultūra dar nėra tokia sena. Kai augome mes, daug kas tiesiog nemokė, kaip taisyklingai prižiūrėti dantis, nebuvo tiek kalbama apie profilaktiką. Dažniausiai pas odontologą žmonės ateidavo tada, kai jau skaudėdavo.

Todėl pirmas susitikimas su odontologu daugeliui būdavo susijęs būtent su skausmu. O tokia patirtis vaikui labai įsimena. Paskui žmogus jau suaugęs atsineša tą baimę ir galvoja: „Man skaudės, aš nenoriu ten eiti.“

Bet šiandien situacija tikrai kitokia. Burnos higiena nėra kažkokia skausminga procedūra. Žinoma, kiekvienas žmogus yra skirtingas, bet dažniausiai tai yra tiesiog rūpinimasis savimi, savo sveikata.

Ar burnos higiena reikalinga ir vaikams?

Taip, tikrai. Aišku, ji nėra tokia pati kaip suaugusiems. Ne kiekvienam vaikui reikia ultragarsu valyti akmenis ar kažką stipriai atlikti. Dažnai užtenka tiesiog gerai nuvalyti, nupoliruoti dantukus, parodyti, kaip juos taisyklingai prižiūrėti.

Labai svarbu, kokią pirmą patirtį vaikas gauna. Man labai gera matyti vaikus, kurie ateina laimingi, atsisėda į kėdę ir noriai rodo savo dantukus.

Ar profesionalus dantų valymas iš tikrųjų saugo dantis? Ar tai tik estetika? Kartais žmonės net sako, kad tokios procedūros gali pakenkti...

Žinote, visko gali būti. Jeigu žmogui iš tikrųjų nėra ko valyti, nėra apnašų, nėra akmenų, o procedūra daroma tiesiog dėl to, kad „reikia“, tada aišku - tokios didelės naudos nebus.

Lietuvoje burnos higienos kultūra dar nėra tokia sena. Kai augome mes, daug kas tiesiog nemokė, kaip taisyklingai prižiūrėti dantis, nebuvo tiek kalbama apie profilaktiką. Dažniausiai pas odontologą žmonės ateidavo tada, kai jau skaudėdavo.

Bet realybėje didžioji dalis žmonių turi susikaupusių akmenų - tiek virš dantenų, tiek po jomis. Ir tada profesionali burnos higiena yra labai reikalinga. Mes pašaliname tai, ko žmogus pats namuose nebegali pašalinti, nupoliruojame dantis ir padedame sukurti sveikesnę aplinką burnoje.

Tai nėra tik dėl gražesnės šypsenos. Labai svarbu, kas vyksta burnos viduje. Kai pašaliname susikaupusias bakterijas ir apnašas, burna tampa švaresnė, gaivesnė, o dantenos ir dantys gali būti sveikesni.

Man atrodo, kad svarbiausia - nebijoti ir ateiti. Kartais žmogui užtenka vieno gero pokalbio, kad viskas pasikeistų.

Girdėjau, kad žmonės jums patiki savo išgyvenimus. Juk jie ateina tik dantų valyti.

Žmonės tikrai pasidalina savo gyvenimo aktualijomis. Gal ne visada būna labai daug laiko ilgiems pokalbiams, nes procedūros metu jų burnoje yra įvairūs instrumentai, todėl nelabai gali ilgai kalbėti (juokiasi). Bet jeigu žmogus nori pasipasakoti, aš visada išklausau.

Man pačiai įdomu pažinti žmogų, ne tik jo dantis. O kai pacientas ateina ne pirmą kartą - antrą, trečią ar ketvirtą - tas ryšys jau tampa visai kitoks. Atrodo, kad po truputį susipažįsti, tampame nebe svetimi. Bendravimas tampa paprastesnis, šiltesnis, kartais net pereina nuo oficialaus „jūs“ prie artimesnio bendravimo.

Ir tai yra labai gražu. Man taip patinka.

O ko pacientai išmoko jus?

Manau, kad pacientai mane moko drąsos. Drąsos eiti ten, kur galbūt pačiam baisu. Labai dažnai žmonės ateina su baime, sako: „Aš taip ilgai nedrįsau ateiti“, „Bijojau, kad bus blogai“.

Ir tada supranti, kad kartais žmogui reikia ne tik išvalyti dantis, bet ir padėti peržengti tą pirmą baimę. Reikia parodyti, kad galima pasitikėti, kad niekas jo nesmerks.

Pacientai taip pat moko kantrybės ir primena, kaip svarbu kurti ryšį. Juk žmogus atveria labai jautrią savo dalį - leidžia kitam žmogui rūpintis savo sveikata, atidaro burną. Tam reikia didelio pasitikėjimo.

Kas jus labiausiai žavi žmonėse?

Paprastumas. Man labai patinka tie žmonės, kurie yra natūralūs, atlapaširdžiai. Kurie nesideda kaukių, nebando pasirodyti kažkuo kitu, o tiesiog būna savimi.

Tas nuoširdumas ir paprastumas man yra didžiausias žmogaus grožis. Kai žmogus atsiveria, tada daug lengviau jį suprasti, įvertinti jo situaciją ir rasti tinkamą kelią, kaip jam padėti.

Man atrodo, kad tada ir pats žmogus geriau priima informaciją, nes jaučia, kad su juo kalbama ne kaip su dar vienu pacientu, o kaip su žmogumi.

Su vyru auginate tris vaikus - 11, 5 ir 3 metų. Šiais laikais tai tikras žygdarbis. Kaip ryžotės didesnei šeimai ir kaip pavyksta suderinti darbą su vaikais?

Iš tikrųjų su vyru visada svajojome apie didelę šeimą. Aišku, kai jau turėjome du vaikus, buvome pagalvoję, kad galbūt ir užtenka. Nes auginti vaikus tikrai nėra lengva. Taip, yra daug džiaugsmo, bet kartu ir nemažai iššūkių.

Kartais žmogus ateina įsitikinęs, kad daro viską teisingai, tačiau pokalbio metu paaiškėja, jog trūksta vieno, atrodytų, visai nedidelio įpročio. Būtent jis ir lemia atsirandančias problemas.

Kai sužinojome, kad laukiamės trečio vaikelio, abu labai apsidžiaugėme. Ir kai jis gimė, supratome, kad tai buvo pats geriausias sprendimas. Iki šiol tuo labai džiaugiamės.

Dabar mūsų laisvalaikis beveik visada yra susijęs su vaikais. Nuolat vyksta kažkokia veikla, kažkur važiuojame, kažką atrandame kartu. Gyvenimas tikrai tapo ne tik aktyvus, bet ir labai pilnas.

Sakoma, kad trys vaikai - tarsi solidi asmenybės tobulėjimo studijų programa.

Tikrai taip. Čia reikia labai daug išmokti, nes nėra vieno recepto. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, kiekvienas turi savo charakterį, savo poreikius.

Pas mus dar ir amžiaus skirtumai yra tokie, kad negali sugalvoti vienos veiklos ir tikėtis, kad ji patiks visiems. Vienam įdomu viena, kitam - kita. Reikia galvoti, kaip sudominti visus, kaip rasti balansą. Tikrai yra ką veikti.

Bet turbūt antrą ar trečią vaiką auginti jau lengviau nei pirmą?

Tikimės, kad taip (juokiasi). Anksčiau visada sakydavau, kad vyresni vaikai padės auginti mažesnius, ir kažkiek taip tikrai yra. Jie jau supranta daugiau, gali padėti, gali būti šalia.

Bet vis tiek kiekvienas vaikas yra nauja patirtis. Kiekvienas ateina su savo charakteriu ir savo pamokomis.

Kada paskutinį kartą išėjote iš savo komforto zonos? Kas tai buvo?

Į sporto salę užsirašiau (šypsosi). Tiesą sakant, ilgai nenorėjau, bet supratau, kad reikia save pastumti.

Buvau tik grįžusi į savo rutiną ir vis tiek nusprendžiau eiti, nors pradžioje buvo nelengva. Bet labai greitai supratau, kad sportas duoda ne tik fizinę naudą - jis suteikia daugiau energijos, geresnę nuotaiką.

Man tai buvo vienas iš didesnių išėjimų iš komforto zonos pastaruoju metu. Kartais reikia tiesiog žengti pirmą žingsnį, net jei iš pradžių atrodo, kad nenori ar nepatogu.

Kaip atrodo jūsų tobula diena, kai nedirbate?

Man tai aktyvi veikla su šeima. Pastaruoju metu nemažai keliavome po Lietuvą - daug važinėjome dviračiais. Esu numynusi daug kilometrų, net ir mažuosius veždama kartu.

Tai Juodkrantė, tai Nida, tai Palanga - taip po truputį pažinome Lietuvą. Man atrodo, kai geri orai, tai yra pats geriausias laikas būti lauke, keliauti, kažką pamatyti.

O kai oras prastesnis, tada sėdame į automobilį ir važiuojame kažkur, kur dar nesame buvę, ieškome naujų vietų ir patirčių.

Ar yra dar svajonė, kuri laukia savo eilės būti įgyvendinta?

Svajonių turiu daug. Ir tai yra normalu, nes jeigu žmogus nebesvajotų, turbūt kažko trūktų.

Aš pati labai tikiu, kad svajonės pildosi. Tik svarbu svajoti ne žiūrint į kitus - ne iš pavydo ar todėl, kad kažkas kažką turi. Kai svajonė ateina iš širdies, kai jos tikrai nori, tada ji po truputį ir išsipildo.

Ką šiandien pasakytumėte sau 20-metei?

Niekur neskubėk. Viskas ateina savo laiku.