Tikiuosi, mėgsiu stintas iki tol, kol jų dar bus. Kuo toliau, tuo jų mažiau, tuo mažiau jos kvapnios. Neatsimenu metų, kad nebūčiau stintų paragavęs porą trejetą kartų per sezoną.
Kai ateinu į turgų, visada aplankau žuvų saloną. Jeigu stintų kaina neparbloškia, pasiimu kilogramą ar pusantro. Namuose aš vienas tikras žuvų mėgėjas, nors kai iškepu (kepti man patinka), atsiranda ir daugiau tokių. Kepu su ikriukais, šiek tiek pavoliojęs kukurūzų miltuose.
Kartą per sezoną stintų gali pavalgyti daugelis žmonių, žinoma, ne prisipirkti kelioms dienoms ir dar pasimarinuoti. Aišku, kainų kilimas didžiulis, bet viskas brangsta, tai kaip nebrangs stintos.
Žuvį valgau bent porą ar net trejetą kartų per savaitę. Pati skaniausia man yra kepta plekšnė, gerokai apskrudusi, aišku, stintos taip pat ir irgi apskrudusios.
Šiemet jų kažkaip neužtikau, nepavalgiau ir negaliu paaiškinti kodėl. Žinoma, jos yra pasidariusios nesvietiškai brangios. Bet problema ne ta. Juk nereikia jų valgyti kiekvieną dieną kaip duonos.
Esu Senojo turgaus lankytoja. Jame yra likusi viena parduotuvėlė, į kurią įeiti nemalonu: ir aplinka, ir pardavėjos nemalonios, visur netvarka, smirdi. Gal ir dėl to šiemet esu be stintų. Ten, kur parduotuvėje viskas estetiška ir gražu, ir kainos gražios. Esu iš tų pirkėjų, kuriems atrodo, kad jeigu stintos brangesnės, tai ir geresnės. Jeigu nusiperki kokių nors paprastesnių, pigesnių žuvų ir kepi, Jėzus Marija, prasmirsta visas butas ir dar gatvė.
Už maisto gaminimą negaučiau „Michelin“ žvaigždučių, nemoku, kaip sakoma, išversti krevetės aukštyn kojomis, darau paprastai, ūkiškai. Kepu karštuose riebaluose. Man labai skanu šiltos, ką tik iškeptos ir prie jų daugiau nieko nesinori - jokių bulvių, jokios duonos. Na, kartais pasiimu marinuotą pomidoriuką. Jeigu nusiperku daugiau stintų, tada skaniai pasimarinuoju. Man labai patinka, o vyrui Valentinui šiaip sau.
Aš galėčiau žuvį valgyti bent jau kartą per savaitę, o Valentinas ne, jam užtenka kartą per tris mėnesius. Žuvų kainos, žinoma, didelės, bet perkant pagal Valentino norus visi gali pasimėgauti.
Aš nežuvinis. Galiu apsieiti be stintų. Yra tokių žmonių, kurie alpsta dėl jų, o aš, jeigu žmona nuperka, pasikepam, valgau. Žinau, kad tai brangios žuvys, bet kiek kainuoja, - neįsivaizduoju.
Esu kaime gimęs, kaime augęs, ten stintų nebūdavo. Mes augome „ant vėdarų, lašinių“. Maisto atžvilgiu esu tradicinis, mamos ir babos išauklėtas. Man sunku įkišti ką nors naujo: jokių varlių, sraigių, austrių. Esu dirbęs Emyratuose jūrų gėrybių restorane, bet jos manęs nežavėjo.
Valgau tik šviežią žuvį, man neįkiši jokios iš turgaus ar parduotuvės nupirktos šaldytos, šiek tiek smirstelėjusios. Dabar esu Tenerifėje, tai mes visą laiką valgome žuvį. Sykį plaukėm į Baltijos jūrą su draugais, pats pagavau menkę ir nustebau, kokia ji skani, visai ne tokia, kokią mama parnešdavo iš krautuvės.
Pas mus turguje, kai įeini į žuvų paviljoną, smirdi žuvimi, o turėtų nebūti jokio kvapo. Pasirodo, žuvys turi kvepėti vandeniu. Esu įsitikinęs, kad pas mus yra per daug šaldytos žuvies.
Labai patinka stintos, bet šią žiemą dar neragavau. Arba turguje pažiūrėdavau, kad dar labai mažos, arba, pamačiusi kainas, suprasdavau, kad reikia dar šiek tiek palaukti. Kainos tikrai „nesveikos“. Buvo gal 12 eurų už kilogramą, o pernai - 7 ar 8 eurai. Dvigubai pabrango. Nemėgstu tiek, kad tiek mokėčiau.
Perku jas Naujajame turguje. Pernai radom feisbuke skelbimą, kad žvejai patys vežioja po mikrorajonus, tai kelis kartus nusipirkome iš jų tiek, kad dar ir prisimarinavome.
Stintos - tokios žuvys, kurių nereikia niekuo perkrauti. Dedu citrinpipirių, druskos, miltų ir aliejaus - ir viskas. Jos pačios turi skonį, o marinuotos išvis fantastiškos.
Mes su mielu noru valgytumėme daugiau žuvų, jeigu jos būtų kokybiškos ir apskritai jų būtų. Lietuvos nepasiekia normalios žuvys. Yra tik doradų, kurios beprotiškai brangios, ir lašišų, kurios iš Norvegijos atkeliauja. Skumbrių daug nesuvalgysi, jos turi švino, yra atšaldytos, paskui atšildytos. Asortimentas apgailėtinas.
Būdavo sezonų, kai iš „Sanitex“ atsiveždavome austrių, midijų. Bet juk ištisai ten važiuoti negali, o Klaipėdoje senamiestyje yra jūros gėrybių ir žuvų parduotuvė „Šiaurės jūra“, bet ten kainos - kosminės. Valgyti Lietuvoje tokią žuvį, kurios norisi, manau, yra nemaža prabanga.
Kai mes keliaujame, būname kur nors užsienyje, visada valgome žuvis, jūros gėrybes, nes mėsa jau yra nusibodusi iki negalėjimo. Mes Kretoje kiekvieną mielą dieną pirkdavome didžiules vietines doradas ir kepdavome ant grotelių. Dorada man yra žuvų žuvis. Man skaniausia ta žuvis, kuri yra šviežia ir sveika, galėtų būti bet kokia. Labai mėgstu virti lašišienę, išmokome iš dainininko Andriaus Rimiškio. Lašišą supjaustytą gabaliukais apkepi su prieskoniais skaniai, dedi daug krapų, daug svogūnėlių ir acto sūrymo - žiauriai skanu.
Gyvendamas šiame krašte negaliu pasakyti kitaip, nei kad mėgstu stintas. Šią žiemą dar nevalgiau. Aš ne iš tų žmonių, kurie būtinai turi pavalgyti stintų, galiu ir apsieiti. Nusiperku, jeigu pasitaiko, specialiai neinu ieškoti. Jos kaip gintaras, pasitaiko, randi, nepasitaiko, žinai, kad jų yra.
Kokios jų kainos, net nežinau. Šiemet dar nepirkau.
Galiu gyventi be žuvies, bet ją mėgstu. Valgau nei daug, nei mažai, galima sakyti, vidutiniškai. Skaniausia man būna ta žuvis, kurią tuo metu valgau. Kartkartėmis pasidžiaugiu ir jūrų gėrybėmis.
Šią žiemą valgiau tik praeitų metų pačios marinuotų stintų. Mes per sezoną būtinai paragaujame jų. Labai mėgstu. Mano vyras juokauja, kad aš jas labai pedantiškai valau. Tai ypatingo skonio ir kvapo žuvis.
Kepame ir valgome pasigardžiuodami karštas be nieko, kaip saulėgrąžas. Sūnus jau pirko didesnį kiekį stintų, tai mokėjo už kilogramą 10 ar 12 eurų. Kandžiojasi tos kainos, bet paragauti gali nusipirkti. Ir norisi šviežių, ką tik sugautų. Gal Latvijos žvejai truputį pigiau pardavinėja, bet aš linkusi sumokėti brangiau, bet nusipirkti tikrai šviežių. Dažniausiai perku iš žmonių, kurie pardavinėja prie parduotuvių.
Savaitgaliais būname šeimos sodyboje Uostadvaryje prie Atmatos upės. Kartais ir vyrui pasiseka sugauti žuvų, jų galima nusipirkti iš kaimynų. Retkarčiais patys išsirūkome nusipirkę didmeninėje parduotuvėje kokių nors retesnių, sakykime, kokių ungurių. Žuvis ant mūsų stalo būna 2-3 kartus per savaitę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą