Gimnazistai buvo pasiruošę kreiptis į E. Ramoškaitę „Jūs“, tačiau moksleivius šiek tiek nustebino tai, kad ją toks kreipinys verčia jaustis nepatogiai. Rašytoja prašė kreiptis „tu“. Tokia maloni staigmena suglumino, bet mokiniai nesutiko.
E. Ramoškaitė su jaunaisiais klaipėdiečiais kalbėjo taip, lyg šie būtų kur kas vyresni, todėl ir išėjo draugiškas bendraminčių pasisėdėjimas.
Knygų autorė pasakojo savo gyvenimo ir kūrybos istorijas su humoru, taip, lyg visi rašymo sunkumai būtų niekis, tik geras pokštas.
Iš šio susitikimo gimnazistams labiausiai įsiminė dar kartą pakartota tiesa, kad negalima pagrindinio veikėjo tapatinti su rašytoju.
E. Ramoškaitė pasakojo, kaip gaudavo komentarus iš buvusių klasiokų, kurie, perskaitę knygą „Nei geri, nei blogi“, pasipiktinę rašydavo, kad autorė beveik nepatyrė jokių patyčių, o apie jas rašo.
Bet juk tai visai kitas žmogus istorijoje! Pati autorė sako, kad jos knygų personažai nėra panašūs vienas į kitą ar į ją pačią, tik kai kurios detalės paimtos iš kūrėjos gyvenimo.
Tai, kas rašoma knygose, neprivalo būti autoriaus atspindys, kaip ir ne viskas yra melas, kas neįtikėtinai skamba.
Pokalbio pabaigoje E. Ramoškaitė moksleiviams patarė daryti tai, kas šauna į galvą. Aišku, proto ribose.
Pasak rašytojos, vyresni žmonės dejuoja, kaip norėtų atjaunėti ir nuveikti tą ar aną, bet nebegali, todėl savo svajones reikėtų pildyti jau dabar, kol dar nėra vėlu, kol dar yra daug datų „tarp mirties ir gyvenimo“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą