Nepalaužiama žmogiškumo jėga, arba Kaip ukrainietė Nadežda iš naujo prisijaukina gyvenimą Klaipėdoje

Viso pokalbio su Nadežda metu jautėsi jos stipri, gyvenimo užgrūdinta asmenybė, o sykiu ir labai nuoširdus, nesuvaidintas dėkingumas jai ir jos šeimai padėjusiems žmonėms.

Koks jūsų gyvenimas buvo Ukrainoje prieš prasidedant karui?

Aš gimiau, augau ir gyvenau Mykolajivo (arba Nikolajevas) mieste, kuris yra Ukrainos pietuose, netoli Juodosios jūros. Miestas nuo seno garsėja kaip laivų statybos centras, dar vadinamas Karavelių miestu.

Baigiau Mykolajivo pedagogikos universitetą. Visąlaik svajojau būti vertėja, bet tuo metu, kai stojau, dar tokių studijų nebuvo, jos atsirado keleriais metais vėliau. Todėl nusprendžiau studijuoti anglų kalbos filologiją. 2008-aisiais metais baigusi studijas, gavau anglų kalbos ir literatūros mokytojo diplomą.

Iškart po studijų pradėjau dirbti anglų kalbos mokytoja siuvėjų ir kirpėjų amatų mokykloje. Kiek padirbusi mokykloje gavau viliojantį pasiūlymą iš didelės gamybinės įmonės „Zariamašprojekt“. Tai garsi ir žinoma Mykolajivo industrinė įmonė, gaminanti dujų turbinų įrangą.

Ten pradėjau dirbti nuo 2010 metų ir dirbau iki pat karo. Įmonėje dirbau technininės kalbos vertėja. Daugiausia tai buvo rašto vertimai, bet tekdavo versti ir žodžiu, kai įmonėje lankydavosi užsienio delegacijos. Mūsų įmonė palaikė ryšius visame pasaulyje su Indija, Kinija, Iranu. Buvo labai įdomus darbas, nepaisant to, kad versti techninės specifikos tekstus būdavo nelengva. Be to, dar vedžiau ir privačias anglų kalbos pamokas.

Žodžiu, prieš prasidedant karui gyvenau ramų, jaukų šeiminį gyvenimą: darbas, namai, vaikai. Turiu du nuostabius vaikus: 9-erių metų dukrytę ir 15-os metų sūnų.

Kaip jus pasiekė žinia, kad prasidėjo karas?

Aš keliuosi labai anksti - apie 5 val. Tą nelemtą rytą, kai mus užpuolė, išgirdau sprogimus. Tolumoje girdėjosi duslus sprogimų garsas. Aš vis tiek ruošiausi vykti į darbą, bet pakeliui telefono susirašinėjimo programėlės kaito nuo bendradarbių žinučių. Tik išėjus iš namų atėjo supratimas, kad viskas labai rimta, darbai atšaukti, tad niekur nebeišvažiavau.

Pikta likimo ironija - Rusija įsiveržė į Ukrainą vasario 24-osios rytą, o mano dukrytės gimtadienis - vasario 25 dieną. Visi žmonės prasidėjus karui bėgo į parduotuves nusipirkti ilgai galiojančių produktų ir svarbiausių prekių, o man reikėjo važiuoti pasiimti užsakytą tortą, nes vaikas visą naktį pūtė balionus ir laukė savo gimtadienio šventės. Aišku, buvo labai sudėtingos akimirkos.

Prieš prasidedant karui žiniasklaidoje daug buvo rašoma, kad Rusija telkia dideles pajėgas prie Ukrainos sienų. Ar jūs turėjote kokią nuojautą, kad įvykiai gali taip pasisukti?

Taip, aš atidžiai sekiau naujienas žiniasklaidoje ir man įspėjamasis skambutis buvo prieš karą pasirodžiusi žinia, kad užsienio valstybės uždaro savo atstovybes ir skubiai išveža iš Ukrainos savo diplomatus ir jų šeimas. Visgi mes iki paskutinės akimirkos tikėjome, kad tokia beprotybė neprasidės. Lagaminą pradėjau krautis tik vasario 24 dieną, iki tol aš to nedariau.

Kaip atrodė jūsų gyvenimas pirmosiomis karo dienomis?

Iš pradžių mes vaikščiojome slėptis į netoliese esančios mokyklos rūsį. Bėgdavome ten, kai imdavo kaukti sirenos. Tai nebuvo pritaikyta slėptuvė, o tiesiog nešvarus ir baisus mokyklos rūsys be jokių komunikacijų. Ten mano vaikai persišaldė ir susirgo.

Dar kurį laiką slėpėmės Jehovos liudytojų bažnyčios rūsyje, bet ji buvo tolokai nuo mūsų namų.

Pačioje pradžioje nelabai supratome, kaip geriau elgtis. Vėliau jau atėjo supratimas, kad su vaikais bėgioti į mokyklos rūsį, ypač naktį, irgi pavojinga. Tada mes nusprendėme slėptis savo name. Mes gyvenome devynaukščio daugiabučio namo pirmame aukšte. Bute buvo ilgas koridorius. Mes iš jo išnešėme viską, kas nereikalinga, pašalinome veidrodžius ir su vaikais įsitaisėme ten.

Mūsų namas buvo prie upės. Vienu metu svarstėme reikalui esant bėgti link upės.

Kada į mūsų miesto prieigas atslinko okupantų tankai, buvo labai baisu. Miestą jungia per upę nutiesti du tiltai. Ir tuo metu buvo pranešta - jeigu prireiks, tiltai bus sprogdinami, kad būtų sutrukdyta tankams judėti toliau link Odesos. Galvoje sukosi pačios blogiausios mintys, buvo daug išgąsčio.

Kiek laiko jūs slėpėtės?

Tai tęsėsi nuo pirmos karo dienos iki kovo 6-osios, apie dvi savaites.

Kaip toliau klostėsi įvykiai?

kai prasidėjo karas, mano vyro nebuvo. Likus mėnesiui iki karo jis išvyko dirbti į užsienį. Jis labai ilgai laukė lietuviškos įmonės iškvietimo dirbti, nes planus išvykti anksčiau sujaukė pasaulyje prasidėjusi pandemija ir įvesti karantinai. Daugiau kaip metus laukėme šio darbo, nes nuolatinio darbo Ukrainoje neturėjo. Vyras į naują darbą užsienyje išvyko sausio mėnesį.

Kai tik prasidėjo karas, Mykolajive ryšys veikė ir mes su vyru nuolat bendravome telefonu. Tačiau kai prasidėjo apšaudymai, aš bijojau, kad ryšį bet kada galime prarasti. Vyras norėjo grįžti pas mus į Mykolajivą, bet aš pasakiau, kad tu būk Lietuvoje ir darbuokis toliau, nes esi likęs vienas, kuris gali aprūpinti mūsų šeimą, mes visi praradome darbą.

Tada vyras užklausė savo įmonės vadovybės, ar gali pas jį į Lietuvą atvykti šeima. Įmonės vadovybė maloniai sutiko priimti darbuotojų šeimas iš Ukrainos ir suteikti gyvenamąjį plotą.

Mūsų su vaikais užduotis buvo patiems nusigauti bent iki Lenkijos sienos. Ten jau mus būtų pasitikę ir atvežę į Lietuvą.

Kai apie šį planą pakalbėjome, gal buvo kovo 5-oji. Aš pradėjau galvoti, kaip man su vaikais nusigauti iki Lenkijos. Tuo metu dar nebuvo evakuacinių autobusų. Jie atsirado vėliau, kai mes jau buvome Lietuvoje.

Žmonės iš miesto pirmosiomis dienomis važiavo kas kaip išmanė, stipriai rizikuodami ir bijodami. Pirmiausia važiavo į Odesą. Odesoje sėsdavo į traukinį, kursuojantį į Lvivą, ir tada jau laukė Lenkija. Aš nesiryžau rinktis tokio maršruto, nes traukiniai buvo perpildyti ir tik laimės reikalas - pateksi į jį ar nepateksi. Iš Mykolajivo į Odesą irgi buvo nelengva patekti, nes privatūs vežėjai vengė šio maršruto, jis dažnai buvo apšaudomas arba nuolat skambėjo oro pavojaus pesrpėjimai. Buvo rizikinga.

Aš per pažįstamus radau mikrautobusą, kuris už pinigus vežė žmones iki Moldovos sienos. Kelionės metu girdėjome sprogimus, šaudymus. Šaunus vairuotojas, nenorėdamas gąsdinti vaikų, vis kartojo, kad čia mūsiškai šaudo, viskas gerai, o aš supratau, kad nebūtinai taip ir yra. Šaudo priešai.

Atvažiavus prie sienos buvo eilė, tada vairuotojas pasakė, kad eitume iki sienos pėsčiomis. Mes taip ir padarėme - Ukrainos-Moldovos sieną perėjome pėstute. Beeidami sutikome jauną šešiolikos metų vaikinuką, kuris pasakė, kad jam irgi reikia į Lietuvą. Ir mes kaip draugiška šeima visą ilgą kelionę vykome kartu, o jis man labai padėjo prižiūrėti vaikus.

Moldovoje atsidūrėme vakare, ten mus nukreipė į pabėgėlių punktą, iš kurio kursavo autobusai. Aš pasisakiau, kad man reikia į Kišiniovą. Deja, į Moldovos sostinę autobusai jau buvo išvykę ir mums pasakė, kad yra labai geri autobusai, kurie netrukus ruošiasi išvažiuoti į Bukareštą (Rumunija).

Tuo metu aš jaudinausi dėl vaikų ir man svarbu buvo važiuoti toliau, o ne laukti, tad mes išvažiavome į Bukareštą. Nuo savo pirminio tikslo - atsidurti Lenkijoje - dar labiau nutolome.

Taip jau išėjo, kad mes ilgai keliavome. Pravažiavome net 6 Europos šalis. Iš Rumunijos važiavome į Vengriją, po to - į Austriją, vėliau Čekija, Lenkija ir pagaliau Lietuva.

Kiekvieną kartą mus atveždavo į naują stotį. Stotyse buvo pagalbos centrai, savanoriai. Jie patardavo, kur eiti, kaip ieškoti bilietų. Aš norėjau kuo mažiau laukti stotyse, kad vaikams būtų lengviau, ir nuolat judėti, važiuoti pirmyn. Taip ir važiavome per pusę Europos. Kai kada su autobusu, kai kada su traukiniu. Beveik visur transportas buvo nemokamas. Jeigu ir reikėjo kai kuriose vietose kažkiek sumokėti, tai labai simboliškai.

Atvykę į Lenkiją, mes pranešėme, kokiame mieste esame, ir mus jau atvažiavo paimti kompanijos, kurioje dirba vyras, atstovai. Jie ir atvežė į Lietuvą.

Vyras tuo metu buvo išvykęs į darbo komandiruotę Vokietijoje, todėl kai kovo mėnesį atvykome į Klaipėdą, kur įsikūręs vyro įmonės biuras, jo nebuvo. Gyvai susitikome tik gegužės mėnesį.

Vyro kompanija „Globalita“ nuo pat pirmų akimirkų rūpinosi manimi ir vaikais. Suteikė mums nuostabų butą, padėjo žengti pirmuosius žingsnius Klaipėdoje. Aš noriu labai nuoširdžiai padėkoti kompanijos „Globalita“ šeimininkams, vadovams ir visam kolektyvui už tą begalinį rūpestį, kurį jie mums parodė. To neužmiršiu visą likusį savo gyvenimą. Labai jiems ačiū.

Bus daugiau.