Nepažinta Giedružės kopa Nidoje

Praėjusį šeštadienį būrelį smalsuolių kraštovaizdininkė, Kuršių nerijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Žemaitienė lydėjo į Giedružės kopą, vietą, kur neveda jokie turistiniai takai, o vaizdai pakeri įvairove ir grožiu.

„Noriu parodyti kitokią Nidą“, - intrigavo ekskursijos vadovė, pradėdama žygį labiausiai nuo Nidos centro į šiaurę nutolusiame rajone Purvynėje. Senovėje buvo atskira Purvynės gyvenvietė.

 

Sovietmečiu ši gyvenvietės dalis tapo Nidos „ūkiniu sektoriumi“, kuriame buvo vietinių gyventojų garažų kompleksas, įvairių įmonių sandėliai.

„Lietuvai atgavus nepriklausomybę visas šis turtas buvo privatizuotas ir prasidėjo nauja Nidos garažų virsmo į kotedžus era. Kaip garažai Nidoje tampa gyvenamaisiais namais, girdėjo visa Lietuva, tačiau ne visi matė, kaip tai atrodo dabar.

Dabar tai atskiras, labai savotiškos architektūros kompleksas, kurį vietiniai vadina Purvynės kotedžais“, - pristatė teritoriją ekskursijos vadovė.

Purvynės kotedžai

Pasak G. Žemaitienės, brangiausias Nidoje yra kvadratinis metras, tad nidiškiams netrūksta išmonės, kaip iš maždaug apie 30 kv. m ploto garažo sukurti apie 100 kv. m naudingo ploto.

"Po garažais iškasti rūsiai, kuriuose įrengti tualetai, dušai, skalbykla.

Pirmame aukšte svetainė ir virtuvė, o antrame ir mansardoje - miegamieji. Čia yra visos komunikacijos, įstatymai nedraudžia tokiu būdu garažų patalpas išplėsti, o oficialiuose dokumentuose jos registruotos kaip garažai su buitinėmis patalpomis.

Vienas kitas garažas dar išlikęs be antstatų, tačiau dauguma susijungė į kompleksą, kurį sudaro skirtingos išvaizdos, spalvų ir stiliaus „kotedžai“.

Tie, kas turėjo du ar tris garažus vieną šalia kito, įrengė net viešbutukus.

Ekskursijos vadovė pasakojo, kad daugumoje Purvynės „kotedžų“ gyvena patys nidiškiai.

„Dažniausiai tai - iš tėvų garažus paveldėję vaikai, kurie neturi jokių kitų galimybių Nidoje įsigyti savo būstą, nes naujos statybos praktiškai nevyksta, o jeigu kas pastatoma - tai kaina tokia, kad įpirkti gali tik turtuoliai iš Vilniaus, Kauno.

Vasarą daugelis šių kotedžų yra nuomojami poilsiautojams“, - pasakojo nidiškė.

Priešais perstatytų garažų-kotedžų rajoną baigiamas įrengti išties prašmatnus tikrų kotedžų kompleksas.

"Kažkada čia taip pat buvo sandėliai. Juos įsigijusi nekilnojamojo turto bendrovė parengė šį projektą.

Prėjusiais metais jis buvo pripažintas kaip geriausias Lietuvoje architektūrinis konversijos kompleksas. Gaila tik, kad šie tikrai puikūs statiniai taps privačiais retsykiais į kurortą atvykstančių turtuolių apartamentais, o ne viešbučiais. Tokia plėtra tik atima duoną iš vietinių", - išreiškė savo nuomonę G. Žemaitienė.

Kodėl kertami medžiai?

Iš Purvynės įsukę į mišką ekskursijos dalyviai aikščiojo, kad grybai auga tiesiog ant tako. Tiesa, ne visi valgomi, tačiau kai kurie žygeiviai pakeliui į Giedružės kopą prisirinko maišelį rudens gėrybių pietums.

Giedružės kopa, pasak G. Žemaitienės, nėra plačiai žinoma ir dažnai lankoma, į ją neveda jokie pažymėti nuorodomis turistiniai takai.

Žingsniuojant mišku link kopos, gidė pasakoja, jog šiose vietovėse praeityje buvęs briedžių draustinis ir būdavo organizuojamos briedžių stebėjimo iškylos. „Ir dabar retsykiais čia galima sutikti raguotą girios karalių“, - tikino vedlė.

Kopiant į 44,9 m virš jūros lygio iškilusią kopą iš arčiau susipažįstame ir su Neringos kalnapušėmis - tais medžiais, kuriais buvo apsodinta Kuršių nerija siekiant suvaldyti slenkančio smėlio stichiją.

„Vis dėlto ne medžiai smėlį sustabdė. Lemiamas veiksnys buvo apsauginio kopagūbrio supylimas“, - pasakojo G. Žemaitienė.

Pasak specialistės, šiuo metu įgyvendinant Kuršių nerijos miškotvarkos projektą, kalnapušės yra kertamos, nes išdžiūvę jų masyvai gaisro atveju dega kaip parakas.

Pakeliui į Giedružės kopą galima pastebėti, kaip atrodo savo amžių jau pabaigusios, išdžiūvusios kalnapušės, kaip šalia jų auga savaiminės jų atžalos. „Manau, kad net iškirtus masyvus, nedidelius tokius plotelius verta palikti pažintiniais tikslais“, - pastebėjo kraštovaizdininkė.

Šokančios pušys

Didžiausia miško įdomybė pakeliui į Giedružės kopą yra vadinamosios šokančios pušys - tai tam tikrame plote augančios šimtametės pušys, kurių kamienai labai savitai susiraitę.

„Tokių medžių Kuršių nerijoje yra ir daugiau. Didžiausias masyvas Kaliningrado srityje, tačiau yra ir prie Pervalkos, ant Skirpsto kopos, pavienių išsikraipiusių pušų yra Nidoje, Juodkrantėje.

Kodėl tie medžiai tokios formos, yra keletas versijų. Viena teigia, kad keistą pušų formą lėmė kadaise gausiai iškritęs sniegas, kuris prispaudė jaunus ūglius, kita, kad medžių formą pakoregavo jų paskanavę laukiniai gyvūnai arba jose įsiveisę vabzdžiai“, - dėstė G. Žemaitienė.

Įspūdingiausias ekskursijos momentas - Giedružės kalno viršūnė. Nuo jos atsiveria vaizdinga panorama, matosi ir Baltijos jūra, ir Kuršių marios. „Štai kodėl Nidoje nereikia jokių apžvalgos bokštų. Juk turime kopas ir dar švyturį“, - šypsodamasi sakė ekskursijos vadovė.