Net 42 gyvenimo metus duonai pašventusi Nijolė Fultinavičienė: „Anksčiau duonos tešla buvo rauginama kelias paras“

Aktyvi visuomenininkė, poetė Nijolė, kuri pavasarį pasitiks 83-iuosius, prisipažįsta, kad sėdėti be veiklos net ir sulaukus garbingo amžiaus – ne jos būdui. 

„Dalyvauju renginiuose, rašau poeziją, skiriu daug dėmesio informacijos apie buvusios Palangos duonos gamyklą kaupimui,“ – „Palangos tiltui“ sakė N. Fultinavičienė, kuri su redakcija pasidalino senosios kepyklos nuotraukomis. PT jas skelbia.

Per 14 gamyklos gyvavimo metų buvo 13-oji direktorė

Paprašyta prisiminti savo kelią į Palangos duonos kepyklą, ji neslėpė: „Pradžioje buvo sunkoka, nes čia viskas buvo rusų kalba: technologiniai terminai, dokumentai, susirinkimai. Pastaruosiuose lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Šios kalbos aš nemokėjau, bet greit įsisavinau, nors buvo daug be galo juokingų atsitikimų su tos kalbos nemokėjimu.“

Pirmiausia ji dirbo kepykloje Klaipėdoje darbininke, paskui ją paskyrė pamainos meistre, vėliau – vyr. meistre (atsakinga už visą duonos gamybos cechą). 

„Sekėsi neblogai.1972 metais Klaipėdos duonos kombinato generalinis direktorius, išsikvietęs pokalbiui, liepė važiuoti dirbti į Palangą, nes niekas ten nenorėjo važiuoti, vadovai keitėsi beveik kas metai. Per 14 gamyklos gyvavimo metų aš buvau 13-oji direktorė –  užsikroviau sunkią naštą,“ – šypteli N. Fultinavičienė.

Palangos duonos gamykla buvo pastatyta 1958 metais. Ji buvo nedidelė, jauki, apsupta medžių. 

„Buvo kalbama, kad dirbant direktoriui Juozui Tenikaičiui kiekvienas atėjęs dirbti žmogus, pagal tradiciją, gamyklos teritorijoje turėjo pasodinti medį... Todėl kiemo vakarinėje pusėje buvo obelų sodas,“ – prisimena Nijolė.

Paklausta, ar ji tikra palangiškė, ponia Nijolė pajuokavo: „Mano mama – aukštaitė, tėtis – dzūkas, alytiškis, vyras – taip pat dzūkas, varėniškis, gyvenau Dzūkijoje, gyvenau Žemaitijoje. Esu grynakraujė lietuvė“.

Palanga buvo specifinis miestas

„Vietiniai mus visus, atvažiavusius į Palangą, vadino „parėjūnais“. Bet man pasisekė – aš čia suradau tokius „perliukus“: nuostabius žmones, darbščius, pareigingus, gabius ir mylinčius savo miestą, gamyklą, duoną. Taip ir prabėgo tie 30 metų,“ – šypteli pašnekovė.

Ji inicijavo dalies patalpų rekonstrukciją, kad būtų galima modernizuoti gamybą, diegti naujus technologinius įrengimus. 

„Duoną kepėme tų laikų kepimo FTL-24 markės krosnyse. Krosnys buvo kūrenamos anglimis, durpėmis.“

„Pirmieji Palangos mieste 1986 metais įsivedėme gamtines dujas, pirmieji respublikoje prie gamyklos įrengėme parduotuvę „Šviežia duona“. Bet kasmet duonos paklausa didėjo,“ – pasakoja Nijolė.

Liko prie statybos pastolių – be lėšų

Buvę tuo metu gamybiniai pajėgumai negalėjo produkcija pilnai aprūpinti miesto. Buvo priimtas sprendimas: nugriauti senąją gamyklą (paliekant sandėlyje įsiruoštą „Ilgųjų batonų liniją“) ir statyti naują modernią gamyklą.

„Bet keitėsi valdžia, keturis kartus keitėsi valiuta. Keitėsi ministerijos (Maisto pramonės, Žemės ūkio, Grūdų produktų). Suskaldžius Klaipėdos duonos kombinatą į 4 savarankiškas įmones, „Palangos duona“ su direktore N. Fultinavičiene pasiliko prie statybos pastolių – be lėšų.

„Veikė tik „Ilgųjų batonų“ cechas, kurį skubiai įsiruošėm pagalbinėse patalpose, parduotuvėlė „Šviežia duona“, bet tai negelbėjo esamos padėties. Statybos pradėjo stoti. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo labai sunkūs. 

Prasidėjo privatizacija, atsirado nesąžininga konkurencija, prasidėjo dempingo kompanijos. Net pati dabar stebiuosi, kaip mes atlaikėme. Bet dėka darbščių žmonių tęsėm darbus, kolektyvas nepalūžo – tikėjom, klupom, klydom ir vėl kėlėmės, ėjom pirmyn,“ – dėstė pokalbininkė.

Dėkinga Rimantui Mikalkėnui, tuometiniam vykdomojo komiteto pirmininkui

Stojant statyboms, ji kreipėsi tiesiogiai į finansų ministrą R. Sikorskį, išaiškino esamą padėtį, kad kurortas liks be duonos. 

„Tuo metu vykdomojo komiteto pirmininku dirbo R. Mikalkėnas – esu jam labai dėkinga. Dideliam mūsų džiaugsmui gavom finansavimą. Statybas perėmė Palangos statybos valdyba (direktorius A. Gulbinas). Darbai pajudėjo. 

1995 metais valstybinė statybos darbų inspekcija priėmė statybos darbus, pradėjome sunkų įrengimų derinimo–paleidimo etapą. Tam darbui trūko tos srities specialistų, juos kvietėmės iš Latvijos,“ – prisimena N. Fultinavičienė.

Ji ir jos darbuotojai dalyvavo maisto prekių parodoje Vokietijoje Diuseldorfe, Prancūzijoje – parodoje CEEI EU-96 Paris ir kitur.

„Sukūrėme naują duoną „Bočių“ – tai buvo vienas iš populiariausių ir paklausiausių gaminių – dabar šitos duonos liko tik gražus pavadinimas. Atidarėme Palangoje kavinę „Rugilė“.

Miltus ir kitas žaliavas naudodavo lietuviškas bei iš kaimyninių respublikų. 

„Prisimenu, dar sovietiniais laikais gaudavome įsakymus iš Maskvos per Lietuvos ministeriją Pabaltijo respublikoms perdirbti miltus blogesnės kokybės. 

Privalėjom tiems miltams „išradinėti“, pritaikyti, sukurti naujas technologines sąlygas, daryti bandomus kepimus, kad išgauti, kaip galima, kokybiškesnę produkciją... 

Buvo kviečių nederlius – kvietinius gaminius tiekdavom tik ligoninėm, vaikų įstaigom ir panašiai,“ – sako N. Fultinavičienė.

„Specialūs“ ir „ypatingai specialūs“ užsakymai

Sovietiniais laikais buvo „specialūs“ ir „ypatingai specialūs“ užsakymai atvažiuojantiems svečiams iš Maskvos, juos gaudavom iš Klaipėdos valdžios. 

Jiems kepdavo mūsų garsiąją „Bočių“ duoną. Paruoštą produkciją dėdavo į specialius, gerai apdorotus, patikrintus konteineriukus, užplombuotus, su spec. dokumentais. Ją paimdavo atvykę spec. tarnybų atstovai, vėl išsiveždavo į Klaipėdą antrinei patikrai ir tik po to grąžindavo į Palangą „Auskos“ svečiams.

„Gamyklos darbo pradžioje iškepdavome po 12, vėliau – po 18 tonų per parą (duonos gamyba vyko pagal nepertraukiamą technologinį procesą, tai yra ištisą parą, nenutraukiant gamybos),“ – sakė N. Fultinavičienė.

Apie maždaug 1995 metus gamykloje dirbo per 140 žmonių, per parą gamykla iškepdavo net po 25 tonas produkcijos.

„Bočių“ duona išgarsino ne tik Palangą, bet ir Lietuvą užsienyje

„Bočių“ duoną nuolat vežė į jau minėtas ir kitas parodas.

„Bočių“ duona, kaip ir „Palangos“, buvo sukurta Palangos kepėjų, laikantis senų liaudies tradicijų, todėl ši duona buvo nepaprasto skonio: dideliais kepalais (kas išlaikydavo visą puokštę aromatinių savybių), puikaus aromato. 

Miltai užplikomi, apsala, todėl duona gaunasi saldžiarūgštė, ilgai nežiedėjanti, nes technologinis procesas ilgas, ruošiama per keletą fazių ne valandomis, o paromis,“ – prisimena Nijolė.

Kas šiuo laiku duonos kepėjams netinka – tai ilgas technologinio proceso vedimas: jiems reikia greičiau. Todėl šis klausimas, anot pokalbininkės, šiandien sprendžiamas kitaip – dedamas cukrus. 

Ji sako, kad sovietiniais laikais juodos ruginės duonos gamyba, dėl sudėtingos ir nuostolingos jos gamybos, buvo dotuojama.

1995 metais parodoje „Lietuvos žemės ūkis“ palangiškių kepama „Bočių“ duona buvo pripažinta kaip geriausias metų eksponatas.

1995 metais „Bočių“ duona kainavo 1,4 kg – 2,6 lito, „Dzūkų“ duona – 1,2 lito. O jeigu grįžti į ankstesnius laikus – „Pjautinis“ batonas aukščiausios rūšies kainavo 0,22 kapeikas, pirmos rūšies batonas – 0,12 kapeikų.

Pigu, ar ne?

„Ūkininkai ir kiti gyventojai masiškai pirkdavo šiuos batonus, nes, pasirodo, jais šerdavo mažus paršelius, nes tai buvo pigiau nei pašaras – taip vadinamas kombikormas,“ – sako N. Fultinavičienė.

Palangos duona plaukė per Atlantą

Prisimenate, kaip 1989 metais per Atlanto vandenyną iš Klaipėdos uosto į Niujorką (Amerika) „Žygis per Atlantą“ išplaukė trys Lietuvos buriuotojų jachtos – „Dailė“, „Lietuva“ ir „Audra“?

 Duona buriuotojams reikėjo apsirūpinti 4–5 savaitėms. 

„Sprendė, kas Lietuvoje iškeps duoną, kuri nesužiedėtų per tą jachtų kelionės laiką. Apie „Bočių“ duoną jau buvo žinoma. Ministerija šią misiją patikėjo Palangai. (Laikraštis „Tiesa“ 1989-06-20 Nr. 142 rašė: „Duonos riekėje – gimtinės laukų kvapai“: „...puikiai išsilaikė iškepta „Bočių“ duona, pagaminta pagal specialią technologiją, ji iki šiol minkšta ir kvapni, raikoma kasdien primena tėviškę...“

Duona Palangoje buvo kepama tik su raugu

Duona Palangoje buvo kepama tik su raugu: „Aš turiu galvoje ruginę duoną, o kvietinių miltų gaminiai – pyragai, batonai ir t. t. – kepami su mielėmis,“ – sako N. Fultinavičienė.

Palangos duonos produkcijos asortimentas buvo gana didelis: „Kauno“, „Dzūkų“, „Rugelis“, „Bočių“, „Palangos“, sėlenų duonos ir kitos. Įvairūs batonai, bandelės, pyragai, sausainiai. 

„Galėjome gaminti daug rūšių, jas paįvairinimui kartas nuo karto keisti. Duona – 14 pavadinimų, virš 20-ties pavadinimų įvairūs sausainiai, bandelės, pyragai, 8 pavadinimų batonai. 

Toks platus asortimentas labai apsunkino gamybą, bet buvo toks nurodymas. Vilniuje vykusioje „Rudens mugėje“ mums buvo įteiktas padėkos raštas už plačiausią duonos ir pyrago gaminių asortimentą Respublikoje.“

Duona buvo branginama

Gimę pokario metais visi puikiai prisimena, kaip buvo branginama ir tausojoma duona.

„Širdis verkia, kaip dabar jos nebranginam. Gamykloje iš duonos, kurios, tarkim, pasibaigė realizacijos laikas, džiovindavom ir gamindavom girą, kuri vasarą turėjo didelę paklausą – pardavinėjom gatvėse iš cisternų,“ – pasakoja Nijolė.

„Gaila, bet juodą ruginę duoną, dėl ilgos ir sudėtingos gamybos, palaipsniui išstumia lengviau pagaminami balti kvietiniai gaminiai, o kad jie būtų gražesni, baltesni, puresni, patrauklesni, naudojami įvairūs išpurentojai, pagerintojai, balintojai, įvairūs konservantai – taip gaminys, aišku, pasidaro patrauklesnis, bet... netenkam natūralumo ir to tikrojo natūralaus skonio.“

Statybinės medžiagos ir „blatas“

Tai buvo viena iš tų laikų opiausių problemų. Jų sovietiniais laikais N. Fultinavičienė.važiuodavo prašyti į Maskvą, vėliau – į Vilnių. 

„Sunku įsivaizduoti, kad nupirkti plytas (Dvarčionių plytos padidinto pavojingumo gamyklai netiko). Kad gauti, tarkim, perdengimus ar kitas statyboms reikalingas medžiagas, tekdavo važiuoti į ministeriją prašyti. 

Taip, kaip sako: „Per kančias į žvaigždes...“ Bet kažkaip mums sekdavosi. Palangai, kaip kurortui, nors ir sunkiai, bet dėl statybinių medžiagų apsirūpinimo buvo suteikiamas šioks toks pirmumas,“ – sakė N. Fultinavičienė.

Duonelę vogė taip pat...

Sovietiniais laikais vagystės maisto pramonės įmonėse buvo įprasta, nors už tai bausdavo.

„Metams bėgant, požiūris darbuotojų keitėsi į gerąją pusę, ir dėl kokio tai duonos kepaliuko nerizikuodavo. Retkarčiais praktikuodavom darbuotojams parduoti gatavą produkciją už savikainą,“ – sako Nijolė.

Jai nepatinka, kad sovietmečiu gyvenę ir dirbę žmonės yra neretai nepelnytai užmiršti.

„Tai buvo karta, kuri tais sunkiais sovietmečio laikais, esant trūkumui medžiagų, sėkmingai statė įmones, gyvenamuosius namus, gamino produkciją, tiesė kelius, dirbo ilgus metus, dėl savo miesto kūrė, mokė, auklėjo jauną kartą, dirbdami atsakinguose darbo baruose, kęsdami nepriteklių – maisto, aprangos, prekių. 

Nusipirkti, kad ir žirnelių, aliejaus, arba, galų gale, batus ar striukę, galėjai tik gavęs tam tikrą taloną. Tos kartos atstovai, deja, daugelio jų jau nebėra, o jų darbai lieka dažnai neįvertinti. Tos kartos žmonės, dirbdami vienose ar kitose atsakingose pareigose, padėjo pamatus miesto, kaip kurorto, klestėjimui, garsino Palangą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje,“ – pabrėžia buvusi Palangos duonos gamyklos direktorė.

Veikė vyrų ir moterų dainų ansambliai

Gamykloje veikė vyrų ir moterų dainų ansambliai, kepėjai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose renginiuose, vasaros sezono atidarymo šventėse, karnavalinėse eisenose.

„Kolektyvas buvo darnus, kūrybiškas, darbštus, mylintis savo miestą ir darbą. Per 10 procentų dirbo darbo veteranai – tai žmonės, išdirbę gamykloje virš 20 ir daugiau metų, žmonės su labai turtinga patirtimi šiame sunkiame, bet garbingame darbe. Aš turiu galvoje ne tik duonos gamyklos, bet ir kitų miesto įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojus,“ – sako Nijolė.

Šiandien 82-erių palangiškė mėgsta vaikščioti, fotografuoti gamtą, skaityti knygas, poeziją,  rašyti eiles, lankyti koncertus.

Kaupti medžiagą apie „Palangos duoną“ – jos ypatinga misija

„Tam nuolat skiriu savo laiko. Rašau „Duonos gamyklos metraštį“. Mes rinkome, kaupėme medžiagą apie gamyklą, daug esame su išėjusiu amžinybėn Juozu Baltiejumi padarę įrašų, nuotraukų, kurias jis prieš išvykdamas į tą paskutinę kelionę buvo pažadėjęs perduoti gamyklai. Deja...“ – sako Nijolė.

Ji džiaugiasi, kad buvęs duonos gamyklos pastatas prikeltas naujam gyvenimui – dalyje pastato įrengta kavinė. N. Fultinavičienė yra dėkinga Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondui, Dainorai Kaniavienei, bliotekininkei, atsakingai už kraštotyrą, už gamyklos suskaitmenintas nuotraukas.

„Palangos tiltui“ paprašius padeklamuoti savo sukurtą eilėraštį apie duoną, N.Fultinavičienė ilgai negalvoja, šypteli:

„Duonos kelias“

Tavo kelias pareina palaukėm,
Nuo rugių ir išplaukusio javo.
Nuo ražienų, išbridusių rytą,
Rasos brydę link tolimo kelio.

Nuo rugiagėlėm žydinčio lauko,
Arimu be alsuojančio grūdo.
Spragilais iškultais, girnom maltais,
Kaip kadais, kaip senovėje buvo.

Tu kasdienė, skalsi tu, šventoji.
Išauginta, ant rankų nešiota.
Šimtus metų tradicijos tęstos.
Pamėgta, pamilta, apdainuota.

„Duona“

Duona, duonelė, duonukė,
„Drabni gurulukai“ ant stalo.
Sakydavo mano močiutė,
Mokindavo mane senelis.
– Vaikeli, ryte atsikėlęs,
Pirmiausia užvalgyk duonelės.
Mylėki, vaikeli, Tėvynę,
Jos žmones ir žemę rugelio.
Duonelė pareina iš žemės,
Iš vėjo lopšinės ir javo,
Iš prakaito kvapo artojo
Ir saulės glamonių prie kelio.
Panėriau į lauką aš rugio,
Kurs’ šnara ir grūdą brandina.
Prie kluono seni ir sudilę,
Spragilai tyliai kuždas’ prikimę.
O ilgas, koks ilgas tas kelias
Mūs’ protėvių šventos duonelės.
Kvapni medumi, kmynais lauko,
– Pakelki, sūnau, „drabnus gurulukus“,
Jei jie tau nukrito nuo stalo.