Nidą išaukštinęs rašytojas amžinojo poilsio nori atgulti istorinėse kapinėse

R. Flickas gimė 1936 metų rugpjūčio 16 dieną Veisiejuose, Liaukonių šeimoje. Iki 1989 metų vadinosi Roku Alvydu Liaukoniu. Jis buvo vyriausias iš aštuonių šeimos vaikų. R. Flicko motina, Berta Flick, buvo tikra vokietė, kilusi iš zalcburgiečių emigrantų Rytų Prūsijoje, o tėvas - lietuvis, todėl iki 1989 m. nešiojo jo pavardę.

Nuo 1945 m. jis gyveno Šilutėje, baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą.

Vilniaus universitete baigė archeologijos ir pramonės ekonomikos studijas, Maskvoje apsigynė ekonomikos daktaro laipsnį. Ypač daug nuveikė dujofikavimo srityje.

Pirmojoje Lietuvos Respublikos Vyriausybėje jis ėjo energetikos ministro pavaduotojo pareigas, rūpinosi nacionalinės energijos ir efektyvumo didinimu. Tęsė darbus ir kaip Mokslų akademijos narys. Išleido tris monografijas, 17 mokslinių techninių apžvalgų (brošiūrų), paskelbė daugiau kaip 50 straipsnių.

Tik išėjęs į pensiją sugrįžo į Klaipėdos kraštą ir ėmėsi literatūros. Mirus tėvui, iš pagarbos motinai ir jos prašymu išsaugoti giminės medį pasikeitė pavardę. Save laikė Lietuvos vokiečiu.

Pirmieji R. Flicko grožinės literatūros kūriniai pradėti leisti 2005-aisiais. Nuo 2014 m. jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

R. Flickas parašė vienaveiksmę istorinę dramą - monologą apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“, autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“, romaną „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją“, romaną „Paskutinis traukinys“, romaną „Emma, pastoriaus duktė“. Už pastarąją knygą R. Flickas buvo apdovanotas Ievos Simonaitytės premija.

Rašytojo kūrybos šerdis buvo Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto temos. Išskirtinai Nidai didžiausią dėmesį rašytojas skyrė romane „Šiaurės Sachara“.

Šiame kūrinyje pasakojama apie XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą.

Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, - talentingas dailininkas impresionistas. Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta.

Pasakojama apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos.

Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas - mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu - nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir pasaulį sukrėtę įvykiai.

Valia, išreikšta testamente

R. Flickas mirė eidamas 87-uosius, po sunkios ligos. Pask R. Arbačiauskaitės, dar gerokai prieš mirtį jis parašė testamentą. Aktorė tai žinojo, tačiau nežinojo, kas testamente buvo parašyta. O pasirodo, kad, be kita ko, rašytojas išreiškė savo valią ir dėl palaidojimo būdo bei vietos.

"Kiekvienas gali ir turi pasirinkti savo amžinybės vietą ir laidojimo būdą. Išduosiu vieną, visą laiką manęs neapleidžiančią paslaptį. Labai esu prisirišęs prie šio - Klaipėdos krašto. Ypač prie Šilutės ir Kuršių nerijos.

Mintyse ne kartą esu save įtikinėjęs, kad mano palaikai (kremuoti) kaip šio krašto žmogaus - rašytojo, mokslininko, prof., habil. mokslų daktaro, atidavusio savo grožinės literatūros kūriniuose dalelę savo širdies, meilės ir tikėjimo šioms vietovėms - Šilutei ir Nidai, turėtų būti įvertinti ir po mano mirties.

Gal kam atrodys, kad būsiu kažkiek įžūlus ir susireikšminęs, tačiau mano romanas „Šiaurės Sachara“ išliks ilgiems laikams. Manau, kad tokio grožinės literatūros kūrinio Nida susilauks negreitai. Todėl būtų teisinga, jeigu rašytojas, aukštinęs Nidos grožį, čia gyvenusių ir dirbusių žmonių, poilsiautojų gyvenimo subtilybes ir pats būtų nepamirštas. Tokia vieta privalėtų būti senosios Nidos kapinės", - rašė R. Flickas savo testamente. Be kita ko, rašytojas pageidavo, kad ateityje šalia jo senosiose Nidos kapinėse būtų palaidota ir jo žmona R. Arbačiauskaitė.

NORAS. Roko Flicko našlė aktorė Regina Arbačiauskaitė norėtų įgyvendinti jo paskutinę valią ir palaidoti vyro urną ten, kur jis panoro. Redakcijos archyvo nuotr.

Mažosios Lietuvos dainius

„Nežinau, kodėl jis pasirinko Nidą kaip amžinojo poilsio vietą. Jo šeimos kapai Šilutėje. Šeima jo didelė, tad vietos ankštoka. Visi nori prie tėvų. O jis buvo toks šiek tiek atsiskyrėlis. Vienišas...“ - sakė „Vakarų ekspresui“ R. Arbačiauskaitė.

Pasak aktorės, Nidos gamta, šio krašto grožis R. Flicką veikė ypatingai.

"Geriausi mūsų prisiminimai susiję su šia vieta. Mes labai dažnai ten važiuodavome, vaikščiodavome. Kai jis rašydavo, labai ilgai eidavo pajūriu ar marių pakrante.

Po Nidos kapinaites taip pat vaikščiodavome. Ten palaidoti žmonės tapo gyvi jo knygose, jis sufantazavo jų gyvenimus. Kapinaitėse yra Urtės kapas. Toji Urtė romane „Šiaurės Sachara“ tapo pagrindinio veikėjo mama. Teko girdėti, kad gidai, vedantys ekskursijas, šio romano pasakojimais iliustruoja Nidos istoriją.

Man atrodo, kad nuo tada, kai išėjo jo romanas „Šiaurės Sachara“, Nida taip ir liko jo širdyje. Matyt, todėl jis save matė šiuose smėlynuose...

Juk mes tik dėl jo atsikėlėme į šį kraštą iš Vilniaus. Nors jis visą gyvenimą dirbo ekonomistu, tačiau labiausiai vertino savo literatūrinę kūrybą, skirtą Mažajai Lietuvai, Prūsijai.

Tiesa, jis dar galvojo įžengti ir į Didžiąją Lietuvą. Paskutiniais gyvenimo metais jis sakė: „Su Mažąja Lietuva jau baigiau.“ Nors liga spaudė, nepasidavė, kad ir kaip jau buvo sunku pažadinti kūrybinę dvasią, mes važiavome į Raudonę. Jis rinko medžiagą apie Raudonės pilį, fotografavom, kalbėjomės su žmonėmis. Visą medžiagą naujam kūriniui jau buvo surinkęs, bet ranka jau nepakilo surašyti. Taip ir liko jis Mažosios Lietuvos, Prūsijos dainius.

Norėčiau, kad priešmirtinė jo valia būtų įvykdyta.

Nors Nidos kapinėse nėra palaidotų jo artimųjų, tačiau gal galima jį palaidoti kaip nusipleniusią šiam kraštui asmenybę. Nidos senosiose kapinaitės yra keletas tokių kapelių. Gal ir jam vietos atsiras", - vylėsi R. Arbačiauskaitė.

TESTAMENTAS. Rašytojas Rokas Flickas savo valią dėl palaidojimo būdo ir vietos išreiškė testamente.

Idėją palaiko

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė poetė ir vertėja Nijolė Kepenienė, tik iš „Vakarų ekspreso“ sužinojusi apie R. Flicko priešmirtinę valią, patikino, kad jis tikrai vertas, kad būtų padaryta išimtis palaidoti jį neveikiančiose senosiose Nidos kapinėse.

„R. Flickas buvo vienas darbščiausių rašytojų, kokius man teko pažinti. Jo kūryba būtent tuo ir išsiskiria, kad jis daugiausia rašė apie Mažąją Lietuvą, apie šio krašto žmones. Savo kūriniuose rėmėsi tikrais faktais. Nėra antro tokio rašytojo, kuris būtų parašęs tiek daug kūrinių šia tema. Ir tos knygos yra labai vertingos, labai skaitomos, mėgstamos žmonių, ypač romanas “Šiaurės Sachara", - sakė N. Kepenienė.

Pašnekovė prisiminė, kad kai Rašytojų sąjunga sukūrė dokumentinį filmą apie Klaipėdos rašytojus, R. Flickas pasirinko filmuotis būtent Nidos senosiose kapinaitėse.

„Tame filme jis pasakoja apie savo romano personažus taip, kad atrodo, jog aprašyta istorija iš tiesų buvo, o žmonės tokie ir gyveno. Aš tikrai palaikyčiau idėją, kad jis vertas atgulti amžinojo poilsio šalia savo veikėjų. Jis juk taip išaukštino šį kraštą savo kūryboje“, - pažymėjo N. Kepenienė.

Išimčiai reikia leidimo

Nidos senosios kapinės yra neveikiančios ir įrašytos į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą kaip dailės, istorijos, kraštovaizdžio ir memorialinė vertybė.

Šios kapinaitės yra viena iš nedaugelio vietų, kur galima pamatyti puikiai išlikusius ir atkurtus tradicinius šiam regionui būtingus antkapinius paminklus - krikštus ir metalinius, masyvius Klaipėdos kraštui būdingus kryžius.

Kapinėse prie bažnyčios gyventojai buvo laidojami nuo gyvenvietės susikūrimo, t. y. nuo XVIII amžiaus vidurio. Didžioji dalis čia palaidotų gyventojų - vietos žvejai, jų šeimų nariai. Kadangi didelė dalis žvejų žūdavę audrų metu, spėjama, kad kapinėse buvo laidojama daugiau moterų.

Čia taip pat ilsisi Nidai nusipelnę žmonės: vietos mecenatas Hermanas Blodė (1862-1934), krašto religinis veikėjas K. H. Mertikaitis (1773-1856), miesto garbės pilietis architektas Jurgis Algimantas Zaviša (1935-1998), Neringos savivaldybės meras Stasys Mikelis (1953-2006).

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vedėjas Almantas Mureika „Vakarų ekspresui“ patvirtino, kad neveikiančiose kapinėse galima laidoti tik tokiais atvejais, kai jau yra šeimos kapas arba kai žmogus yra nusipelnęs, tačiau tokiu atveju būtinas tos savivaldybės Tarybos sprendimas. Pašnekovas priminė, kad tokiu būdu neveikiančiose Kopgalio kapinaitės buvo palaidotas Lietuvos jūrų muziejaus įkūrėjas, rašytojas Aloyzas Každailis (1943-2018).

„Šiuo atveju Neringos savivaldybės taryba turi priimti motyvuotą sprendimą, kad leidžia tokią išimtį, ir parengti projektą, kur ir kaip bus palaidotas nusipelnęs asmuo. Su Kultūros paveldo departamentu projektas turi būti suderintas. Mums svarbu, kad išimties tvarka atsiradęs kapas nepažeistų kapinaičių vertingųjų savybių. Tai reiškia, kad ten negalės būti statomas joks išskirtinis paminklas, pažeidžiantis kapinių vientisumą ir pan.“, - paaiškino A. Mureika.

Laukia oficialaus rašto

Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis „Vakarų ekspresui“ sakė, jog Neringos taryba svarstytų galimybę palaidoti R. Flicką uždarytose senosiose Nidos kapinėse, tačiau nėra gauta oficialaus kreipimosi raštu. „Gavę raštišką prašymą, mes parengsime Tarybos sprendimą. Gaila, kad pats asmeniškai rašytojo nepažinojau, tačiau jo romaną apie Nidos menininkų koloniją žinau. Manau, kad Taryba tikrai kompetentingai įvertins visas aplinkybes“, - sakė D. Jasaitis.