Ekspertė: vaikai anglų kalbos iš „YouTube“ neišmoks dėl 3 priežasčių

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaizdo įrašų žiūrėjimas įvairiose socialinėse platformose bei žaidimas kompiuteriu turi teigiamos įtakos jų anglų kalbos žinioms, tačiau „American English School” vykdomoji direktorė Greta Balaišienė šiuo klausimu griežta – technologijos pakeitė ne tik tai, kaip vaikai kalbos mokosi, bet ir tai, kaip jie kalba. Ir, pasak jos, pakeitė ne į gerąją pusę.

Daugiau laiko prie ekranų – skurdesnis žodynas

„Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad devyni iš dešimties 7–8 metų vaikai prie ekranų kasdien praleidžia daugiau nei dvi valandas, vyresni – ir 4-5 valandas.

Iš pirmo žvilgsnio šiame reiškinyje gal ir galėtume įžvelgti tam tikrų teigiamų dalykų, nes jie naršo „YouTube“ ir „TikTok“, žaidžia kompiuterinius žaidimus ir kita forma kasdien „vartoja“ anglų kalbą, tačiau mes pastebime priešingą tendenciją.

Nors pasyvūs vaikų klausymo gebėjimai ir vystosi, aktyvūs kalbėjimo, rašymo ir minties dėstymo įgūdžiai ne tik nestiprėja, bet kai kuriais atvejais net silpsta, ir tam yra labai paprastas mokslinis paaiškinimas“, – apie pokyčius pasakoja G. Balaišienė.

Pasak jos, naujausi tyrimai rodo gana aiškų signalą: kai labai maži vaikai prie mobiliųjų prietaisų ar televizoriaus ekranų praleidžia daugiau nei 1 val. per dieną, jų kalbos raida yra silpnesnė – vėliau nukenčia jų žodynas, jie prasčiau suvokia, ką kiti nori pasakyti, ir neišmoksta sklandžiai dėstyti savo minčių.

Be to, jeigu 2–3 metų vaikai prie ekranų praleidžia iki dviejų valandų kasdien, rizika, kad jiems bus sunkiau suprasti kalbą ir sakinių prasmę, padidėja 40 procentų.

„Australijos mokslininkai netgi nustatė, kad kiekviena papildoma minutė prie ekrano reiškia, jog 1–3 metų vaikai išgirsta vidutiniškai šešiais žodžiais mažiau nei tie, kurių tėvai riboja ekranų laiką.

Kitaip tariant, kuo daugiau laiko vaikas praleidžia žiūrėdamas į ekraną, tuo mažiau jis girdi gyvos kalbos aplink save ir tuo skurdesnis jo žodynas.

Kalbant apie užsienio kalbų mokymąsi, tai reiškia labai paprastą dalyką: kai vaikas moka mažiau žodžių ir turi įprotį daugiau klausytis nei kalbėti, jam daug sunkiau mokytis naujos kalbos.

Mūsų kalbų mokytojai tą mato labai aiškiai – vaikai, kurie auga su ekranais, trumpiau išlaiko dėmesį, greičiau pavargsta, mažiau įsitraukia į dialogą.

Tuo metu tie, kurių tėvai namuose riboja ekranus ir daugiau kalbasi su vaiku, klasėje drąsiau reiškia mintis, greičiau įsimena naujus žodžius ir natūraliau kalba užsienio kalba“, – su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai vaikai, pasakoja kalbų mokyklos vadovė G. Balaišienė.

Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad vaikų įprotis viską gauti čia ir dabar yra šių laikų „rykštė“ – žiūrint trumpus vaizdo įrašus ir bendraujant trumpiniais, vaikų kalba tampa fragmentiška, jiems sunkiau sukurti ilgą logišką minties grandinę ir ilgiau į ką nors sutelkti dėmesį.

Šį pokytį patvirtina ir liūdna statistika – šiuolaikinių vaikų gebėjimas išlaikyti dėmesį į vieną užduotį nuo 12 minučių, kurios buvo fiksuojamos prieš dešimtmetį, šiandien sutrumpėjo beveik dvigubai – iki vos 5–7 minučių.

Todėl, anot jos, mokant kalbos, svarbu ne tik išmokyti vaikus naujų žodžių, bet ir įpratinti juos dėstyti ilgesnes mintis, argumentuoti ir reaguoti į pašnekovą, kitaip tariant – išmokyti ne tik kalbėti, bet ir mąstyti.

Anglicizmai nerodo anglų kalbos mokėjimo

Dar viena tendencija, kurią įvardija ugdymo ekspertė – vaikų baimė kalbėti gyvai nepaisant jų skaitmeninės drąsos.

„Ne vienerius metus mokydami vaikus užsienio kalbų, pastebime paradoksą, kad dabartinė karta jaučiasi labai laisvai, kai reikia rašyti trumpas žinutes ar komentarus internete, bet dažnai sutrinka, kai reikia kalbėti gyvai.

Pavyzdžiui, kalbėdami užsienio kalba, jie dažnai sustoja po kelių žodžių, pameta mintį ir retai sklandžiai užbaigia ilgesnį sakinį.

Taip nutinka todėl, kad bendravimas ekrane leidžia kontroliuoti visą procesą – kada atsakyti, kaip suformuluoti mintį, ką ištrinti, o ką žinutėje palikti, o bendraujant gyvai, reikia girdėti kitą žmogų ir kurti sakinio struktūrą čia ir dabar.

Apskritai  dauguma tėvų klaidingai mano, kad jų vaikas anglų kalbą moka, nes supranta tai, ką žiūri „YouTube“, tačiau suprasti – dar nereiškia kalbėti.

Tai tas pats, kas manyti, kad vaikas moka važiuoti dviračiu, nes matė daug dviratininkų,“ – dabartinės jaunosios kartos ypatumus vardija kalbų mokyklos vadovė.

Pasak jos, „YouTube“ ar kitos platformos gali atrodyti kaip lengvas būdas mokytis kalbos, bet realybėje ten slypi keli pavojai. Pirmiausia – turinio kokybė.

Kaip pastebi „American English School” vadovė, didžioji dalis šios platformos vaizdo įrašų nėra sukurti kalbos mokymuisi – tai pramoginiai klipai, kuriuose nebūtinai naudojamos taisyklingos kalbinės struktūros, tarimas yra netikslus, dominuoja slengas.

Klausydamas tokių įrašų, vaikas gali perimti ne tik žodžius, bet ir neteisingus kalbos modelius.

Antras pavojus yra pasyvumas. Vaikas ekrane nuolat girdi anglų kalbą, bet pats aktyviai procese nedalyvauja – neklausia, neatsako ir nepastebi kalbos klaidų.

Taip formuojasi pasyvus žodynas, nes vaikas tarsi viską supranta, tačiau savarankiškai kalbėti nedrįsta.

Ir galiausiai, dėmesio kokybė kalbos mokantis klasėje ir mokantis iš ekranų nėra tokia pati: kadangi vaizdai įraše keičiasi kas kelias sekundes, vaiko dėmesys fragmentuojasi, o kokybiškam kalbos įsisavinimui reikalingas priešingas režimas – susikaupimas, kartojimas ir klausymasis iki galo.

„Moksliniai duomenys patvirtina, kad vaikai, kurie prie ekranų daugiau laiko praleidžia užsienio kalba žiūrėdami pramoginį turinį, prasčiau moka gramatiką nei tie, kurie kalbos mokosi su suaugusiojo pagalba ir struktūruotai.

Juk kalbiniai „raumenys“ – dėmesys, darbinė atmintis, žodynas ir gebėjimas mintį išsakyti sklandžiu sakiniu – lavėja tik tada, kai juos „treniruoja“ profesionalas pagal aiškiai sudėliotą programą.

Jeigu to nėra, angliški žodžiai virsta atsitiktiniu kratiniu be konteksto, nes vaikai išmoksta atpažinti žodžius, bet sunkiau juos taisyklingai vartoja kalbėdami.

Kitaip tariant, jie supranta, ką girdi ar mato, tačiau patys kalba nerišliai, naudoja daugiau anglicizmų ir daro daugiau gramatinių klaidų, net žinodami taisyklingą žodžio formą“, – kodėl išmokti anglų kalbos tik iš pramoginių vaizdo įrašų nepavyks, aiškina G. Balaišienė.

Kaip tinkamai išnaudoti technologijas?

Vis dėlto ekranų visiškai uždrausti neįmanoma ir to net nereikia, sako kalbų mokymo ekspertė, nes svarbu ne kiek laiko vaikas prie jų praleidžia, o kaip ir kam jis tuos ekranus „vartoja“.

Pavyzdžiui, technologijos gali padėti vaikams, kurie turi dėmesio valdymo sunkumų, tačiau tik tada, kai jos naudojamos kryptingai ir prižiūrint suaugusiajam.

„Pačios technologijos problemos neišsprendžia, bet tinkamai pritaikytos, jos gali padėti vaikui sutelkti dėmesį ir struktūruoti mokymosi procesą.

Pavyzdžiui, vaikai, kuriems sunku išlaikyti dėmesį, dažnai greičiau pavargsta nuo monotoniškų užduočių, o kai mokymasis pateikiamas kaip žaidimas – su aiškiais etapais, taškais ir greitu grįžtamuoju ryšiu, ekranai iš tiesų gali pagerinti vaiko motyvaciją ir padėti jam išlaikyti dėmesį.

Kita teigiama technologijų pusė – galimybė individualizuoti mokymą, nes įvairios programos gali automatiškai pritaikyti užduočių sudėtingumą prie mokinio tempo.

Vis dėlto reikia aiškiai pasakyti – pasyvus ekranas nepadeda niekam. Jei vaikas mokosi be aiškios struktūros ar be gyvo kontakto su suaugusiuoju, ekranas tik dar labiau jį išblaško“, – teigia G. Balaišienė.

Pasak jos, technologijas suvaldyti ir išnaudoti jų privalumus tėvams padės trys paprasti įpročiai.

Pirma – vaizdo įrašus žiūrėti kartu. Jeigu vaikas žiūri animacinį filmą ar mokomąjį vaizdo įrašą, tėvai turėtų sėsti šalia ir klausti: „Ką jis pasakė?“ „Kaip tai pasakyti lietuviškai?“ Tokie klausimai paverčia pasyvų žiūrėjimą aktyviu kalbos mokymusi.

Antra – vaizdo įrašus aptarti. Pavyzdžiui, valgant vakarienę paklausti, ką įdomaus vaikas šiandien išgirdo arba paprašyti jo papasakoti matytą istoriją savais žodžiais.

Tyrimai rodo, kad toks refleksijos momentas padeda informacijai „užsifiksuoti“ ilgalaikėje vaiko atmintyje.

Trečia – namie sukurti tylos zonas, kad bent kelias valandas per dieną vaikas praleistų be foninio triukšmo – be televizoriaus ar planšetės. Kai namuose nėra nuolatinio garso fono, vaikai daugiau kalba, klausinėja, patys inicijuoja pokalbį.

„Kaip aš mėgstu sakyti, sėkminga yra ne griežta kontrolė, o dėmesio architektūra. Kai tėvai sąmoningai įveda tokį ritmą, vaikai natūraliai daugiau bendrauja, jų kalba tampa turtingesnė, o užsienio kalbos žinios – kokybiškesnės.

Juk kalbos mokymasis visada prasideda nuo dialogo, o ne nuo ekrano, kuris kalba už mus“, – apibendrina G. Balaišienė.