Nidoje ūžia senųjų amatų dienos

Retame kuriame kitame gyvųjų amatų festivalyje pajūryje galima išvysti tokią didelę įvairovę pačių geriausių savo srities meistrų, kurie neleidžia nugrimzti užmarštin kadaise protėvių puoselėtiems, specifiniams amatams.

Šeštadienį, liepos 14-ąją, 18 val. bus galima išvysti retai gyvai demonstruojamą žalvarinių papuošalų liejimo pagal viduramžių technologijas procesą, kuomet naudojamas yra vaškas, molis ir žaizdro kaitra.

Pirmąją dieną į šventę iš žemyno sugūžėjo toks kiekis žmonių, kad vakare poilsiautojai vargiai tilpo net į du didžiuosius autobusus, o iš Smiltynės į Klaipėdą kėlęs keltas priminė silkių prikimštą statinę.

Medinės rekonstrukcijos

Unikaliojo ir jau trečią dešimtmetį skaičiuojančio renginio organizatoriaus, BĮ Neringos muziejų vadovė dr. Lina Motuzienė pasakojo, jog kai kurie iš Nidoje pristatomų amatų šiandien gyvuoja tik entuziastų dirbtuvėse, mat nemaža dalis kūrybinių praktikų mums jau yra praeities dalis.

„Tad šis renginys – puiki ir reta galimybė susipažinti su atgijusia istorija bei sutikti tikrų jos aistruolių, randančių tradicijoms vietos savo darbe ir kasdienybėje. Renginyje dalyvaujantys amatininkai, muziejininkai bei entuziastai į Nidą suvažiavo iš įvairių šalies kampelių. Mūsų festivalis – galimybė pamatyti daug įdomybių vienoje vietoje ir pasižvalgyti idėjų kelionėms po Lietuvą“, – teigė ji.

Vienas rečiausių panašaus pobūdžio renginiuose Vakarų Lietuvoje svečių – dzūkas iš Varėnos, nuostabus medžio drožėjas, pedagogas Algirdas Juškevičius, kurio gaminių arsenale – daugiausiai pagal archajiškus radinius atkurti įvairiausi mediniai žaislai, gėrimams įpilti naudojami kaušai, medinės šukos, buožės, kalavijai, kardai, net mitologinė būtybė,gyvačių karalius Vilniaus baziliskas.

Iš meistro lūpų galima išgirsti pačių įvairiausių kiekvieno dirbinio atsiradimo istorijų bei darbo su mediena paslapčių. Ši sritis – iš pažiūros paprasta: regis, paimi medienos ruošinį, peilį, kaltelius ir kimbi į darbą. Nieko panašaus. A. Juškevičius noriai ir kantriai pasakoja, jog viskas prasideda nuo tinkamo medžio žaliavos parinkimo, jo skėlimo ar pjovimo, džiovinimo, ir tik vėliau – pats drožinėjimo procesas, kurį taip pat reikia išmanyti.

„Vieną medieną geriau apdoroti, kai ji gerai išdžiūvusi, kitą – kai ką tik nupjauta. Svarbu susidraugauti su medžiu, nes kiekviena rūšis – skirtinga, tad būtina žinoti medienos subtilybes. Daug yra niuansų. Kai kada medžio kamieną reikia skelti, kai lauke pašąla, o skėlimas taip pat esti kelių būdų: radialinis ir tangentinis. Visiškai kita sfera – dirbinių drožimas iš beržo gumbų”, - „Vakarų ekspresui” pasakojo meistras.

Nidos festivalyje jis ėmėsi ir labai įdomaus darbo: gamino pirmąjį medinį, žaislinį kalaviją pagal Klaipėdoje, Bandužių kapinyne, turtingo krušių kario, galiami 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėtos Žardės didžiūno radinį kape. Šio ginklo unikalumas: nepaprastai sudėtinga kalavijo skersinio puošyba, kuomet į geležį, griovelius yra įkaltos žalvarinės vielutės suformuojant įstabų rombų bei trikampių ornamentą.

„Archeologiniai radiniai byloja, kad viduramžiais vaikai išties turėjo žaislinius, medinius kalavijus. Pavyzdžiui, yra rastas vikingų ginklą primenantis ankstyvųjų viduramžių žaislas. Žmonėms išties įdomu gyvai pamatyti, kokie žaislai senovėje egzistavo, padovanoti juos savo vaikams. Tai ir ūžynės, ir arkliukai, antelės, mediniai rebusai-konstruktoriai ir kt.”, - pasakojo A. Juškevičius.

Liejimas ir knygrišystė

Nemokamo renginio metu galima ne tik stebėti, bet ir išmėginti įvairius tradicinius amatus, gardžiuotis istorinės virtuvės patiekalais ir dalyvauti senosios kultūros įkvėptuose muzikos bei šokio pasirodymuose.

Lankytojai gali sužinoti apie archajiškus gintaro apdirbimo, žvejybos būdus bei keramikos istoriją, prisiminti laiko skaičiavimo metodų įvairovę, pažinti istorines papuošalų, aprangos, tošinukų, beržo tošies krepšių, vaistų, muilo gamybos subtilybes. Programoje laukia ir senųjų miestiečių amatų – batsiuvystės, knygrišystės, monetų kalimo ir kt. – pristatymai.

Daugiausiai Vakarų baltų ir kuršių papuošalų rekonstrukcijas bei jų interpretacijas kuriantys vilniečiai Karolina Buivydaitė, Deividas Zaikovskis, Domas Burnickis („Etnopapuošalai baltiška juvelyrika”) šeštadienio vakarą demonstruos, kaip buvo liejamos apyrankės, segės. Procesas – išties įdomus bei priverčiantis kitaip, pagarbiau pažvelgti į protėvių darbą.

Senovėje iš pradžių būdavo kruopščiai iš bičių vaško pagaminamas papuošalo modelis, tuomet jis aplipdomas plonu molio sluoksniu paliekant specialų lataką (vadinamąjį lietį) vario lydiniui supilti. Žaizdre, molinėje rudnelėje išlydžius žalvario žaliavą moliniame inde, vadinamame tigliu, jo masė per liečio angą supilama į papuošalo matrizą.

Vaškas ištirpsta, išteka, ir molyje  susiformavusią ertmę užpildo metalas. Šiam sustingus molinis apvalkalas nuimamas, ir pasirodo žalvarinio dirbinio pusfabrikatis. Tuomet į darbą pasitelkiamos įvairiausios dildės, pjūkleliai, šlifavimo priemonės. Dirbama tol, kol papuošalas įgauna tobulas formas.

Labai įdomu susipažinti (bei įsigyti vienetinių egzempliorių) ir su senovine knygrišyste: šio amato atstovai – taip pat reti svečiai pajūryje, Vilniaus knygrišių gildijos nariai Sigitas Tamulis bei Rimas Supranavičius.

„Įrišimo būdas lemia knygos konstrukciją, nuo kurios priklauso knygos atvertimo ypatumai. Visos knygos rištos rankomis, aplenkta natūralaus raugo ir mūsų pačių augaliniais dažais dažyta oda. Dažnai naudojame specialų, XVI a. siekiantį knygų rišimo būdą pagal Vilniaus teismo knygų pavyzdį. Buvo rašomos bylos į atskirus lapus, kurie kaupdavosi, juos saugojo griežtai saugomoje, rakinamoje skrynioje. Kai tų lapų per keletą metų susikaupdavo šimtai puslapių, knygrišys įrišdavo, todėl knygos – storos, sunkios”, - „Vakarų ekspresui” pasakojo R. Supranavičius.  

Šių svečių kertelėje galima išbandyti vieną archajiškiausių rašymo metaliniu stiliumi ant vašku aplietų medinių lentučių būdų. Metaliniai XIV-XV a. stiliai 2014 m. buvo rasti Memelburgo piliavietėje. Tokiose medinėse lentutėse dažnai buvo mokinamasi rašto.

Veiklų - daugybė

Gyvųjų amatų dienos Nidoje – išties įspūdingas renginys, tad jo organizatoriai kviečia ir besidominčius praeities amatais, ir kulinarija, ir muzika, šokiais.  Ypač populiarios yra kulinarinės edukacijos: svečių laukia ruginės duonos kepimas, vikingų laikotarpio patiekalų degustacijos (klaipėdietės Editos Nurmi maisto ruošimo prezentacija), o desertui – tradiciniai Mažiosios Lietuvos vofeliai su kafija.

Šventės dalyvių gretose – Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus Kaune, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio Laikrodžių muziejaus Klaipėdoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus, Ežerų žvejybos muziejaus Mindūnuose (Molėtų raj.),  Mažeikių muziejaus, Čekauskų etnografijos muziejaus Lekėčiuose (Šakių raj.), amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ muziejininkai bei edukatoriai.

Įvairius istorijos tarpsnius atspindinti programa reikalauja išskirtinio muzikinio fono. Šeštadienio vakarą šventėje su koncertu pasirodys baltiškos atmosferinės muzikos duetas „Tykumos“ – daugelį metų su tradiciniu ir elektroniniu skambesiu eksperimentuojantys Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas.

Sekmadienį programą „Pamarėse“ pristatys lietuvių liaudies dainų interpretacijas kuriantys atlikėjai:  Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas, kompozitorius Jan Maksimovič, liaudies dainų atlikėja, etnoprojektų iniciatorė Ineta Meduneckytė bei etnomuzikologė, seniausių kanklių savininkė Agota Zdanavičiūtė.

Šventės programoje taip pat pasirodys senojo šokio trupė „Festa Cortese“ su viduramžių šokių programomis, postfolkloro grupės „Rugiaveidė“, folkloro ansamblis „Giedružė“ ir kapela „Joldija“.

Ypač žingeidiems šventės svečiams siūlome leistis į pa-

žintines ekskursijas senoviniu laivu – kurėnu „Kuršis“  Kuršių mariomis.