Nuo informacinio triukšmo - į tylos stovyklas

Į tylos stovyklas žmones gena nepakeliamas informacinis triukšmas, kalnai neigiamos informacijos ir priklausomybė nuo socialinių tinklų.

Ar priverstinis buvimas absoliučioje tyloje be mobiliųjų telefonų ir bet kokio bendravimo yra efektyvi priemonė - psichologai ir tylos stovyklų organizatoriai turi skirtingas nuomones, bet visi vieningai pripažįsta - nesibaigiantys gąsdinimai karu, greitėjantis gyvenimo tempas ir informacijos perteklius turi tiesioginį neigiamą poveikį sveikatai, tad psichologinis apsivalymas tampa būtinybe.

Ar priverstinis buvimas absoliučioje tyloje be mobiliųjų telefonų ir bet kokio bendravimo yra efektyvi priemonė - psichologai ir tylos stovyklų organizatoriai turi skirtingas nuomones.

Tyla - taip pat išbandymas

Klaipėdietis režisierius, renginių organizatorius ir prodiuseris Marius Tumšys dalyvavęs Vipasanos (Indijos meditacijos technika) tylos stovykloje, prisimena, kad pirmos paros absoliučioje tyloje, be telefono, kompiuterio ir griežtai draudžiant bendrauti su kitais stovyklautojais net žvilgsniais, buvo itin sudėtingos.

„Važiuojant į stovyklą sukosi minčių spiečius, kaipgi pasaulis be manęs išbus tas 10 parų, kaip darbas, šeima, vaikai. Tai “stogas„ pirmomis dienomis važiavo tikrai. Stovykloje gavome tik vegetarišką maistą, valgėme minimaliai, tačiau po tų 10 dienų grįžau kaip naujai gimęs, jaučiausi labai švarus. Geras buvo jausmas, iki dabar pamenu“, - įspūdžiais dalijosi Marius.

Anot jo, tylos stovyklos, ypač tos, į kurias gali vykti už savanorišką auką, o ne už didžiulius pinigus, yra puiki priemonė beveik nemokamai atsinaujinti, pailsėti ir išsivalyti nuo iš visų pusių atakuojančios informacijos.

„Daug kur esu dalyvavęs, visokių praktikų išbandęs, tačiau ta tylos stovykla tikrai buvo viena iš stipriausių patirčių. Nes tavęs niekas neblaško - nei darbas, nei sportas, nei kiti dalykai, blaško tik nuosavos mintys.

Kodėl tyla svarbi? Užsisukę rutinoje mes neturime laiko išsigryninti, kas mums patiems yra svarbu - pastoviai „bombarduoja“ informacija, artimieji, tėvai, darbdaviai, mokytojai, sakydami, ką privalome daryti, kokie privalome būti. Tokios stovyklos yra puikus būdas sustoti, tam, kad išgirstum save“, - patirtimi dalijosi M. Tumšys.

© Redakcijos archyvo nuotr.

Poreikis tik didėja

Prieš kurį laiką tylos stovyklas organizuodavęs sąmoningumo treneris Karolis Dovydas „Vakarų ekspresui“ sako, kad poreikis tylai didėja su kiekviena diena.

„Pažiūrėkite, kas dabar darosi pasaulyje. Kokios visuomenės nuotaikos. Žmonės nežino, kaip atsipalaiduoti nuo streso, kaip kokybiškai ilsėtis. Susidomėjimas tylos stovyklomis tik auga. Kuo daugiau vidinio triukšmo - tuo labiau norisi tylos“, - pažymi K. Dovydas.

Tačiau tylos praktika ne visiems „įkandama“. Atsisakyti kelioms dienoms mobiliųjų telefonų, kontakto su išoriniu pasauliu - nelengva užduotis. Anot Karolio, būna, kad kai kurie tylos stovyklautojai neatlaiko dienotvarkės, pradeda protestuoti, piktintis ir ieškoti priešų ten, kur važiavo ieškoti tylos.

„Ne tik tylime. Vyksta meditacijos, jogos užsiėmimai. Aišku, be telefonų, nes kitaip - jokio efekto. Jei žmogus gebėtų be telefono miške, gamtoje išbūti nors dvi dienas, jam jokių stovyklų neprireiktų.

Tad kartais pakanka ir dviejų dienų persikrovimui, kokybiškam smegenų poilsiui. Na, bet mes gi matome, kad daug žmonių nesugeba patys, savo noru, bent laikinai atsitraukti nuo informacijos srautų, jie moka pinigus, kad iš jų prievarta atimtų mobiliuosius telefonus“, - šypsosi sąmoningumo treneris.

Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms Karolis neberengia tylos stovyklų, tačiau pats buvimą tyloje praktikuoja nuolat. Kartais pakanka paros ar dviejų ramaus buvimo gamtoje, būna, kad pats važiuoja į renginius, trunkančius savaitę.

Sugrįžus į įprastą kasdienybę, anot jo, svarbu sąmoningai stebėti savo įpročius, verčiančius ir vėl griebtis to, nuo ko buvo bandyta pabėgti.

„Grįžus iš stovyklos - mažiau socialinių tinklų, neigiamos informacijos, daugiau įsiklausymo į save, išgirsti, ko nori kūnas, o ne tai, kas norima mums įpiršti“, - pataria K. Dovydas.

Ne tik tyli

Ne vieną tylos stovyklą surengusi jogos ir meditacijos mokytoja Indrė Marija Ribačiauskaitė šias stovyklas planuoja atnaujinti žiemą.

Anot jos, stebint dabartinį gyvenimo tempą, buvimas tyloje žmonėms tampa prabanga, tad tokios susibūrimo vietos, kuriose ne tik tylima, bet ir išbandomos įvairios poilsio praktikos, jau yra tapusios įprastu reiškiniu.

„Yra labai daug skirtingų tylos stovyklų. Tose, kurias organizuoju, ne tik tylime. Stovyklų metu kalbamės ir apie tai, kaip reikėtų gyventi grįžus, nes, nekeičiant įprastos rutinos, važinėjimas po stovyklas neduos teigiamo efekto. Meditacija, dienoraščio rašymas, joga - visa tai leidžia palaikyti vidinę tylą“, - pataria Indrė Marija.

Į tylos stovyklas, anot jos, susirenka labai skirtingi stovyklautojai. Tai ir mažus vaikus auginančios mamos, verslininkai, dirbantys individualiai, įvairiausių profesijų atstovai.

„Tylos stovykloms kelioms dienoms išsinuomojame sodybą kur nors miškuose. Rytus pradedame su jogos pratimais, dienos metu vyksta paskaitos apie tai, kaip išsaugoti vidinę tylą, švarą.

Turime kvėpavimo praktikų, meditacijas, pirtį. Pertraukų metu stovyklautojai turi galimybę pabūti vieni gamtoje, pasivaikščioti niekur neskubėdami.

Šiuolaikinį žmogų pasodinti tyloje ir liepti jam nieko neveikti vargu ar įmanoma, tad į tylą stovyklautojus vedame per veiksmą“, - pasakoja Indrė Marija Ribačiauskaitė.

Svarbiausia - sąmoningumas

Klaipėdietė psichologė Saulė Narbutienė „Vakarų ekspresui“ prisipažino jau ilgą laiką praktikuojanti tylos stovyklas pati, niekur toli nevažiuodama ir nepirkdama jokių mokymų.

„Kai manęs klausia, ar aš negirdėjau kokios labai garsios naujienos, atsakau neigiamai. Stengiuosi savęs neperkrauti informacija, kuri man nereikalinga. Darau tai labai paprastais metodais - riboju bet kokią informaciją, kuri sukelia neigiamas emocijas. Klausau žinių laidų tiek, kiek man reikia sužinoti tai, kas svarbu ir gali mane vienaip ar kitaip paliesti. Kadangi konsultuoju pacientus, tai būna, jog ir juos sustabdau arba nukreipiu kalbą į kitą pusę, kai matau, kad visas pokalbis krypsta į neigiamus dalykus“, - pasakoja S. Narbutienė.

Pasak jos, šiandien svarbiausia yra mokytis ne būti tyloje, o būti sąmoningam, tuomet ribojant išorės triukšmą galima save apsaugoti nuo šių dienų rykštės - nerimo ir panikos atakų.

Psichologės nuomone, jei žmogus yra sąmoningas, tylos stovyklas jis sugebės ir pats sau suorganizuoti, kuriam laikui išvykdamas į atokesnę sodybą arba laikinai palikdamas mobilų telefoną stalčiuje.

„Tos stovyklos yra gera praktika, galbūt labiau tinkamos tiems, kurie patys per silpni atsisakyti priklausomybių nuo išorinio triukšmo, tačiau jei sugrįžus žmogus pirmiausia puls prie telefono žiūrėti, ką praleidęs, tuomet ir stovyklos nepadės“, - svarstė S. Narbutienė.

Stovyklas pakeitė psichologinė pagalba

Prieš 3 metus Klaipėdos rajono gyventojai turėjo progą nemokamai išbandyti tylos stovyklų praktikas, kurias organizavo Klaipėdos rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras.

Anot Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pavaduotojos Irmos Karpavičės, prieš kelerius metus rengtos ir didelio populiarumo sulaukusios nemokamos tylos stovyklos buvo projektiniai renginiai. Artimiausiu metu atnaujinti jų neplanuojama, tačiau centre rajono gyventojams teikiamos įvairios psichologinės gerovės paslaugos - konsultacijos ir praktikos nedidelėse grupėse.

„Esame pastebėję, kad šios grupės labai greitai užsipildo. Žmonės dabar drąsesni, noriai registruojasi konsultacijoms arba praktikoms. Dabar visų miestų visuomenės sveikatos biuruose galima nemokamai gauti psichologinę pagalbą. Specialistai konsultuoja ir anonimiškai, teikiamos psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimo paslaugos“, - informuoja I. Karpavičė.