Ornitologas: „Nemuno delta galėtų būti universitetas gamtoje“

Apie savo kelią į ornitologiją, paukščių stebėjimo iššūkius ir stereotipus, lydinčius šią profesiją, pasakojo Lietuvos ornitologų draugijos narys, edukacijų vadovas Gediminas Petkus.

Kur gimėte? Užaugote? Ar tai padėjo pasirinkti būtent šį profesinį kelią?

Aš gimiau Joniškyje - Šiaurės Lietuvoje. Užaugau kaime egzotišku pavadinimu, visai netoli Joniškio, tai - Ziniūnai. Vaikystėje jį vadindavome Zambija. Tikriausiai aplinka, kurioje augau, šiek tiek pastūmėjo domėtis paukščiais. Nors anksčiau man įdomiau buvo stebėti žinduolius. 

Vaikystėje taip pat susigalvodavau daug įdomių eksperimentų. Pavyzdžiui, gaudydavau tvartuose milžiniškus vorus kryžiuočius, mesdavau į juos musę ir stebėdavau, kaip jie medžioja arba kaip kovoja tarpusavyje. Kitas eksperimentas - pagauti musę, palaikyti šaldytuve, tada stebėti, per kiek laiko ji atgyja ant lango, nes vabzdžiai taip sugeba, o tuomet ją paleisti. 

Tada nesupratau, kad taip eksperimentuoti su gyvais organizmais nėra labai etiška, bet buvo be galo smalsu.

Manau, kad gyvenimas kaime tikrai galėjo paskatinti mano susidomėjimą gamta. Tačiau daugiausia įtakos turėjo seneliai, kurie gyveno netoliese. Kartais juos aplankydavau vasarą. Senelis augindavo skirtingų veislių balandžius, taip pat nutrijas bei lapiukus.

Keisčiausia, jog neprisimenu, kad vaikystėje būčiau labai domėjęsis paukščiais. Aišku, gandrą, gulbę pamatyti būdavo įdomu ar kokį didesnį paukštį, bet nelabai gilindavausi, kol nepradėjau studijuoti.

Ar interesas iškilo studijų metais?

Taip, susidomėjau studijų metais, kai antrame kurse reikėjo pasirinkti kursinį darbą. Pedagoginiame universitete išsirinkau gamtos studijas - ekologiją. Gamtos studijos buvo labai įdomios, turėjome daug įvairios praktikos gamtoje.

Kartą ornitologas dėstytojas Petras Kurlavičius pakvietė studentus kartu pabūti gamtoje ir atlikti praktiką. Mes kartu keliavome, miegojome palapinėje. Anksti ryte teko sudalyvauti paukščių apskaitose. Kai pirmą kartą per teleskopą pamačiau pievinį kalviuką, teterviną, mažąjį erelį rėksnį, man pasidarė labai įdomu.

Dėstytojas papasakojo apie juos intriguojančių faktų. Supratau, kad ši sritis mane žavi, todėl kursinį darbą parengiau apie paukščius. Iš Vilniaus važiuodavau į Klaipėdos rajoną, į Tyrų pelkę, netoli Drevernos, šalia Priekulės ir ten tyrinėjau paukščius.

Kodėl nusprendėte užsiimti švietėjiška veikla? Ar įtaką padarė Pedagoginis universitetas?

Pirmiausia žmogus turi su paukščiais susipažinti, įgyti žinių apie juos, kad galėtų su kitais pasidalinti patirtimi ir juos mokyti. Atsimenu, važiuodavau iš Vilniaus su sena mašinėle -„golfiuku“ į Tyrų pelkę ir ten 3-4 kilometrus žygiuodavau.

Tekdavo nakvoti palapinėje ir rudenį, ir anksti pavasarį, net esant šalnoms. Aišku, reikėdavo susirasti vietą, kur nakvoti, tai nuvažiuodavau į Ventės ragą. Ten sutikau dabar jau mirusį Ventės rago ornitologinės stoties vadovą ornitologą Leoną Jezerską, taip pat žieduotoją, fotografą Vytautą Jusį, kuris neseniai sužiedavo milijoninį paukštį ir šiuo metu jis yra stoties vadovas. 

Stebėdamas jų darbą ir padėdamas jiems rinkti paukščius iš tinklų, labai žavėjausi ornitologija. Jau tuo metu dalyvavau įvairiose Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvose, savanoriavau.

Mane pakvietė dirbti Lietuvos ornitologų draugijoje. Tada studijavau magistrantūrą Vilniaus universitete. Pradėjęs dirbti ornitologų draugijoje, jau įgijau kompetencijų ir patirties, dalyvavau įvairiuose tyrimuose, todėl nusprendžiau pasidalinti žiniomis su vaikais. Dirbau ir su ikimokyklinio amžiaus vaikais, ir su pradinio ugdymo mokiniais.

Manau, Pedagoginis universitetas padarė įtaką. Tai tarsi pašaukimas, noras išmoktas pamokas perduoti kitiems. Kai mokiausi mokykloje, pas mus neatvykdavo ornitologai ar kiti žymūs svečiai, kurie būtų pasakoję apie gamtą ir paskatinę tapti gamtininkais. 

Pagalvojau, kad paukščiai be galo įdomūs ne vien estetika, grožiu, bet ir elgsena, tad kodėl su vaikais nepasidalinti savo istorijomis, ekspedicijomis, kai tekdavo keliauti pelkėmis, stebėti retus paukščius, naktį klausytis pelėdų ar pamatyti kokį jūrinį erelį, sklandantį virš galvos.

Norėjau pasidalinti įdomybėmis, kad mažieji susižavėtų gamta. Pamaniau, kad šiuolaikiniai vaikai tokią galimybę gali turėti. Ir pabandžiau - nukeliavau į mokyklas pirmą kartą, po to antrą. Iš pradžių savanoriškai, po to švietimas tapo dalimi gyvenimo - mane ėmė kviesti daugelis įstaigų. 

Juk darželiuose dažniausiai vyksta spektakliai ir koncertai, tad kodėl negalėtų būti ir edukacijos, kurios skatintų aplinkosaugos sąmoningumą.

Kokie dažniausi stereotipai apie ornitologiją?

Draugai kartais pasiteirauja, ką veikiu, ir pajuokauja, jog tik paukštelius stebiu. Jie mano, kad mano darbas smagus, tarsi nieko neveikčiau. Tačiau iš tikrųjų ornitologo darbas yra ganėtinai sunkus.

Svarbu atskirti, kas yra paukščių stebėtojas ir kas yra ornitologas. Paukščių stebėtojas - žmogus, kuris nori pamatyti paukštį. Stebėti per žiūronus ar teleskopą - gali pažinoti arba nepažinoti. O ornitologija yra tiriamasis mokslas apie paukščius.

Ornitologijos sritys gali būti įvairios. Laboratorijose atliekami tyrimai, tarkime, anatomijos ar genetikos. Kiti ornitologai žieduoja paukščius, pavyzdžiui, Ventės rage ar Juodkrantėje.

Yra ir ornitologų, atliekančių monitoringą agrariniame kraštovaizdyje - ūkininkų laukuose, miškuose, taip pat oro uostuose. Dar ir jūrose, pavyzdžiui, plaukioja jūroje ir gaudo retąsias antis, kurios globaliai nykstančios, bet pas mus atskrenda žiemoti. Jas pagauna, žieduoja, ima kraujo tyrimų mėginius, žiūri, kur paukščiai keliauja.

Ornitologai gali dirbti ir su vėjo jėgainių parkais, kai prieš statant vėjo jėgaines yra atliekami tyrimai. Tai labai plati sfera, paukštį reikia atskirti ne vien iš išvaizdos, svarbu žinoti ekologiją, balsus.

Ornitologai tyrimus pradeda pavasarį, kai paukščiai grįžta ir prasideda perėjimas. Kartais lauko tyrėjams reikia padirbėti nuo 5 valandos ryto iki 11 valandos, privalu apvažiuoti tam tikras vietas, stebėti, registruoti paukščius, o oro sąlygos ne visada būna palankios.

Tai nėra paprastas darbas, nes po to „laukia“ ataskaitos. Reikia parengti ataskaitas su žemėlapiais, kur paukščiai skrenda, kokiame aukštyje, kur jie yra, kur keliauja. Neretai ataskaitos siekia ir 50 puslapių, visai kaip magistro darbas. Rudenį reikia keletą tokių ataskaitų padaryti už visus metus.

Užsiminėte apie nykstančias rūšis, kokie paukščiai Lietuvoje yra nykstantys?

Nykstančių rūšių yra nemažai. Klaipėdoje tekdavo padirbėti projektuose, kai plaukdavome jūroje su nedideliu kateriu naktį žiemą, apsivilkę specialius kostiumus. Vienas žmogus žibintu apšviesdavo jūrą, kiti su graibštu gaudydavo, pavyzdžiui, nykstančią nuodėgulę ar ledines antis, jas vėliau žieduodavo.

Per Lietuvą driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos takų pasaulyje ir kai kada praskrenda milijonai paukščių per dieną. Kai kurie paukščiai lieka žiemoti. Klaipėdoje galima rasti nuodėgulių, juodųjų ančių, ledinių ančių - šios rūšys ganėtinai retos kitose šalyse. 

Apskritai Lietuva yra unikali šalis - paukščių įvairovė gana didelė. Čia galima rasti meldines nendrinukes, kurios pasaulyje peri tik 5 valstybėse. Taip pat Lietuvos laukuose, kaimuose yra ir sparčiai nykstančių griežlių.

Ar Klaipėdos pajūris ir Kuršių marios išsiskiria didesne paukščių įvairove, palyginti su kitais Lietuvos regionais?

Tikrai taip. Kalbant apie Kuršių marias verta paminėti ir Nemuno deltą. Tai pati geriausia vieta mokytis apie paukščius. Nemuno delta galėtų būti universitetas gamtoje. Paukščių stebėtojai ir ornitologai ten keliauja, kad susipažintų su paukščių įvairove, juos stebėtų. 

Rudenį deltoje galima pamatyti keliasdešimt tūkstančių žąsų. Labai reta rūšis yra mažosios žąsys, Lietuvą jos pasirenka kaip stotelę pailsėti, pasimaitinti. Žuvininkystės tvenkiniuose, Pamaryje yra ir įvairių rūšių tilvikų.

Aš paukščius rekomenduoju pradėti stebėti savo aplinkoje, susipažinti su kiemo, parko, miško paukščiais ir tik tada keliauti į Nemuno deltą, aplankyti Ventės ragą - pamatyti, kaip paukščiai migruoja. Nemuno delta - tarsi paukščių stebėtojų ir ornitologų Meka. 

Tai viena patraukliausių vietų ir svečiams iš užsienio, norintiems pažinti paukščius. Šlapynės, užliejamos pievos, žuvininkystės tvenkiniai ir Kuršių marios yra tinkamos vietos įvairioms paukščių rūšims, ypač jų sankaupoms.

Kalbėjome apie migruojančius paukščius. O kokios paukščių rūšys Klaipėdoje gyvena ištisus metus?

Klaipėdiečiai gali pamatyti pilkąsias varnas, žvirblius, tiek naminius, tiek karklažvirblius, karvelius, kirus. Žuvėdros žiemoti išskrenda link Afrikos, o kirų kai kurios rūšys lieka.

Klaipėda nuo kitų regionų skiriasi tuo, kas čia galima pamatyti žiemojančias liepsneles, juoduosius strazdus, varnėnus. Klaipėda yra dėkinga vieta, nes žiemos čia švelnesnės. Kartais lieka žiemoti ir gulbės, jei užšąla tvenkinukai, tuomet skrenda iki jūros ar neužšąlančių upių.

Klaipėda nuo kitų regionų skiriasi tuo, kas čia galima pamatyti žiemojančias liepsneles, juoduosius strazdus, varnėnus. Klaipėda yra dėkinga vieta, nes žiemos čia švelnesnės.

Kai vyksta žiemojančių paukščių apskaitos Lietuvoje arba kalėdinis paukščių stebėjimo maratonas, paukščių stebėtojai visada pasirenka Klaipėdą. 

Daugiau nei 100 žiemojančių paukščių rūšių galima surasti Klaipėdos regione - nuo plėšriųjų paukščių, tokių kaip paukštvanagiai ir tūbuotieji suopiai, iki smulkiųjų. Rudenį galima pastebėti, kaip migruoja kikiliai, kregždės, zylės, keršuliai.

Kaip Klaipėdos miesto plėtra - uostas, transportas - veikia paukščių populiacijas?

Bet kokia miesto plėtra paukščių populiacijas veikia neigiamai. Dabar vykdomas europinis projektas, kuriuo siekiama, kad kuo mažiau paukščių įsipainiotų į žvejų tinklus, bandoma pasirūpinti atšvaitais, kitomis atsargumo priemonėmis. 

Verslas daro įtaką retiesiems paukščiams - nesvarbu, ar plėtra vyksta mieste, ar gamtinėse vietovėse, poveikis yra žalingas.

Kokią įtaką klimato kaita, pavyzdžiui, ši šaltesnė vasara, daro sparnuočiams?

Paukščiams tinka tokios oro sąlygos. Ši vasara buvo vėsesnė nei įprastai, buvo nemažai lietaus, o tai paukščiams labai gerai, nes jie turi, kuo maitintis, kai nėra karščių ar sausrų.

Užtenka, kad vidutinė temperatūra pakistų puse laipsnio, ir jau paukščių rūšių Lietuvoje turime daugiau. Prieš 50 metų pamatyti baltąjį garnį buvo neįprasta, bet šiuo metu Lietuvoje jis nėra retas. Kormoranų dabar turime daugiau dėl klimato kaitos, nes jis šyla. Lietuvoje atsiranda daugiau pietinių rūšių.

O šiauriniams, pelkynų paukščiams išlikti bus sunkiau, nes mažės kritulių, bus sausros. Pokyčiai priklauso nuo lietaus, hidrologinio režimo.

Kaip Lietuva atrodo pasauliniame ornitologijos kontekste? Ar pakankamai dėmesio skiriama paukščių apsaugai?

Šiuo metu Lietuvoje registruota 411 paukščių rūšių. Į Lietuvą stebėti paukščių atvažiavę užsieniečiai džiaugiasi, kad mes dar turime vieversių, kregždžių, pempių. 

Pavyzdžiui, vokiečiai ar danai jų turi žymiai mažiau. Palyginus su Europa, Lietuva turi kuo didžiuotis, nes padaugėję gervių, plėšriųjų paukščių. Taip pat ir žinduolių: stirnų, vilkų ir elnių populiacijos yra atsigavusios.

Tačiau sudėtingiau yra su agrarinio kraštovaizdžio paukščiais, kurie gyvena mažose gyvenvietėse, kur plečiasi žemės ūkis. Monokultūros - kviečiai, kukurūzai, rapsai, taip pat suartos pievos tampa paukščiams kaip Sacharos dykuma. Tokios sąlygos kenkia pieviniams kalviukams, kiauliukėms, todėl jų mažėja Lietuvoje.

Gal galėtumėte pasidalinti įspūdžiais iš savo paukščių stebėjimo ekspedicijų užsienyje?

Paukščių ekspedicijos buvo kaip hobis. Dabar rečiau pavyksta kur nors išvažiuoti. Anksčiau su draugais kartu keliaudavome į egzotiškas šalis, pavyzdžiui, į Maroką ar Gambiją, kuri yra Afrikoje. Gambija yra pasaulio paukščių stebėtojų rojus, tokioje ganėtinai mažoje šalyje galima pamatyti gausybę skirtingų paukščių.

Monokultūros - kviečiai, kukurūzai, rapsai, taip pat suartos pievos tampa paukščiams kaip Sacharos dykuma.

Lankiausi tokiose vietose, kur įprastai turistai nevažiuoja. Tikrai mažai kas iš turistų keliauja į sąvartyną stebėti grifų ar apsilanko ūkininkų laukuose. Apkeliaudavome įvairias vieteles - nuo ryžių laukų iki upių deltų, senvagių ar net šiukšlynų. Teko pabūti ir džiunglėse, ir dykumose. 

Norėjau, kad pavyktų pamatyti kuo įvairesnes paukščių buveines, susipažinti su rūšimis. Pildydavome paukščių sąrašus, kad vakare sugrįžę galėtume aptarti, kas ką stebėjo. Taip darėme tiek Argentinoje, tiek Brazilijoje. Ten ornitofauna gerokai skiriasi nuo Lietuvos. Prieš kelionę reikia išmokti kitų šalių, regionų paukščius.

Kokie jūsų hobiai ar pomėgiai yra už ornitologijos ribų?

Mėgstu keliauti po mokyklas ir vesti edukacijas. Manau, jei vaikas nuo mažumės pradės domėtis gamta, jis visiškai kitaip žvelgs į gyvą būtybę - ją labiau saugos. Džiugu stebėti, kaip vyresni žmonės, atradę gamtą, tarsi atgyja - matau jų degančias akis. 

Pasikeičia ir jų požiūris į gamtą. Kartais juokauju, kad kai su banko atstovais, programuotojais ar kitų sričių specialistais išeiname pasivaikščioti į parką po edukacijų, jie sako, kad ima pastebėti paukščius, juos girdėti.

Taip pat domiuosi investavimu, verslu. Dabar kuriu edukacines priemones įstaigoms. Prieš 4 metus sugalvojau pakabinamus edukacinius tentus, kad vaikai ikimokyklinėse ugdymo įstaigose galėtų mokytis ne tik viduje, bet ir lauke. Iš to didelio plakato vaikai galėjo mokytis apie paukščius, medžius, žvėris. 

Apie 300 įstaigų jais naudojasi. Šis sumanymas buvo pirmasis Lietuvoje. Laisvalaikiu generuoju idėjas, ką nuveikti, kad perduočiau savo patirtį ir vaikai susidomėtų gamta.

Ar kada nors svarstėte apie kitą profesinį kelią? Jei nebūtumėte tapęs ornitologu, kokioje srityje save įsivaizduotumėte?

Apie kitas sritis nelabai svarsčiau. Aišku, visos sritys yra įdomios, jeigu pradedi labiau gilintis. Ornitologija man patinka, nes turiu didelį smalsumą. Man net nepavyksta ramiai atostogauti. 

Pavyzdžiui, kai išvykome į Egiptą, negalėjau tiesiog gulėti ant gulto - visą laiką praleidau nardydamas ir stebėdamas jūros gyvūnus: įvairias žuvų rūšis, aštuonkojus, rajas.

Jeigu reikėtų rinktis antrą profesiją, ji būtų susijusi su finansais. Šiais laikais lengva turėti keletą profesijų. Naujų technologijų laikais tarsi privaloma turėti kelias. Retai pastebiu, kad žmogus būtų vienos srities specialistas, dažnai turi keletą darbų.

Kokie jūsų karjeros pasiekimai jums patys svarbiausi?

Man svarbiausia yra ne kokį paukštį esu atradęs ar gamtoje pamatęs, ko kiti nematę, - smagiausia, kai po ekskursijos ar edukacijos žmogaus akys dega ir jis sužino naujų dalykų. Pamenu, vienas vaikinukas pradėjo domėtis paukščiais, kai Vilniaus senamiestyje vedžiau būrelį. 

Lankiausi tokiose vietose, kur įprastai turistai nevažiuoja. Tikrai mažai kas iš turistų keliauja į sąvartyną stebėti grifų ar apsilanko ūkininkų laukuose.

Dabar jis jau užaugo - studijuoja molekulinę biologiją ir puikiai pažįsta paukščius net iš balsų bei dalyvauja projektuose. Didžiausiais pasiekimas, kad turiu privilegiją ir galiu daryti įtaką, kad žmonės pradėtų daugiau domėtis gamta ir ją saugoti.

Kokios jūsų ateities perspektyvos, galbūt planuojate parašyti knygą, kad jūsų žinios būtų perduotos plačiajai visuomenei?

Knygą galvoju parašyti ateityje. Dabar laiko sunku atrasti, yra daug veiklų. Tai galėtų būti projektas po 20 metų. Šiuo metu planuoju daryti daugiau stovyklų vaikams ir suaugusiems. Nes pastarieji prašo aplinkosauginių užsiėmimų, kurie padeda pažinti ne tik paukščius, bet ir vabzdžius, juos gaudyti su tinkleliais. Poreikis tikrai yra. Ateityje save matau švietimo srityje.