Pabėgėlių iš Ukrainos akyse – skausmas ir liūdesys

„Kai pažįstama iš Kretingos geležinkelio stoties į Dupulčius parvežė kelionėje pervargusius karo pabėgėlius, Ninos ir Vytauto Budrikių šeimos artimuosius – 2 moteris su 3 vaikais, ji man pasakė: tų žmonių tarsi nesimatė, žvelgė tik jų didelės liūdnos akys“, – teigė Dupulčių bendruomenės pirmininkė Danutė Maksvytienė, kurios rūpesčiu praėjusį ketvirtadienį į Kretingą atvyko vieni pirmųjų karo pabėgėlių iš Ukrainos.

Stačiomis traukinyje – 8 valandas

Pagal tautybę ukrainietė Nina su vyru Vytautu, kilusiu iš Kretingos, jau kone 20 metų gyvena jo tėviškėje Dupulčiuose, Liepų gatvėje, kur dabar prie jų namo plevėsuoja Ukrainos vėliava. Sutuoktiniai užaugino du sūnus: vienas jų Radmilas su šeima gyvena Klaipėdoje, dirba Respublikinėje ligoninėje gydytoju traumatologu-ortopedu, o antrasis sūnus 44-erių Sergejus su šeima gyveno Kijeve.

„Kai tik prasidėjo karo baisumai Kijeve, susirūpinau, kad sūnaus šeima evakuotųsi. Pavyko įkalbėti, kad marti Tatjana ir anūkai 12-metė Milana bei 16-metis Ilja atvyktų pas mus, sūnus liko Kijeve vienas. Kartu atvyko marčios brolienė Natalija su dukra 14-mete Viktorija. Ir dar laukiame atvykstant būrio giminių iš Donecko“, – ašarodama kalbėjo 72-jų N. Budrikienė.

Tatjana ir Natalija, išvargintos nemigos, liūdesio ir nežinios dėl Ukrainoje likusių savo vyrų bei tėvų, buvo santūrios ir mažakalbės. Jos sakė kelyje be miego praleidusios 3 paras: iš Kijevo išvyko traukiniu, per spūstį jų šeimos pasimetė, bet vėl susitiko Lvove, iš kur elektriniu traukiniu 8 valandas iki pasienio su Lenkija, Peremyšlia stoties, važiavo spūstyje. „Visą tą laiką prastovėjome tambūre. Nebuvo tualeto, žmonės ėjo gamtinių reikalų ten, kur yra vagonų jungtys“, – kalbėjo Tatjana.

Nepažįstamas vyras mikroautobusu nuo Lenkijos sienos atgabeno į Vilnių, kur naktį pasitiko Radmilo draugai, apnakvindino, pamaitino, o kitą rytą įsodino į traukinį, vykstantį iki Kretingos.

Dar kitą rytą moterys vyko į Klaipėdą užsiregistruoti Migracijos tarnyboje. Šiek tiek pailsėjusios, sakė, pradės rūpintis, kur galėtų įsidarbinti, o vaikai – lankyti mokyklą.

Černobylyje – per atominės sprogimą

Kol kas visos pašnekovių mintys tebėra Ukrainoje. „Donbase liko mano 92-jų mama, su ja neturime jokio ryšio. Ji niekur nenorėjo vykti: sako – čia mano žemė, mano namai, čia ir numirsiu. Nieko nežinau, ar ji dar gyva, jei ne – ar buvo kam palaidoti“, – verkė N. Budrikienė.

Ji sakė dar praėjusį lapkritį suspėjusi motiną aplankyti. Doneckas jau tuomet atrodęs kraupiai: išgriautas ir išdegęs, miškas stirkso tarsi juodi nuodėguliai, kas keli kilometrai – ginkluotų karių užkardos. Nei pašto, nei vaistinės, į parduotuvę važiuoti tekdavę už 30 km.

„Ten jau 8-erius metus vyko karas. Bet kad jis ateitų iki Kijevo, jokiam sapne nesapnavome“, – kalbėjo N. Budrikienė.

Moteris neslėpė, kad Donecke – 9 jos artimųjų kapai: vieni žuvo Afganistano kare, kiti – Donbaso. O dar kiti mirė dėl Černobylio avarijos.

Jos šeima tuo metu kaip tik gyveno Pripetėje, ir vyras Vytautas buvo pašauktas likviduoti avarijos padarinius po sprogimo atominėje elektrinėje: iš 30 žmonių būrio gyvi liko tik dviese. Vyras sirgo spinduline liga, išgyveno vėžį, tapo neįgalus.

Tačiau jis tegauna vos 100 Eur neįgalumo pašalpą, todėl tenka dar dirbti, kad išgyventų. Nina gauna pensiją iš Ukrainos, kurios dydis – vos 50 Eur. Tad dabar kurį laiką gausiam pas juos besiglaudžiančių žmonių būriui teks gyventi iš jųdviejų bendrų pajamų – 600 Eur.

Archyvų nuotr.

Prie N. ir V. Budrikių namo Liepų gatvėje Dupulčiuose kabo Ukrainos vėliava.

Keršija už siekį būti europiečiais

N. Budrikienė su marčia Tatjana labai išgyvena dėl karo apsiaustyje likusio Sergejaus, o Natalija – savo vyro 46-erių Vitalijaus. Abu vyrai liko namie Kijeve, miega koridoriuose, kad bombarduojant nesužeistų pro langus patekusios nuolaužos.

„Susiskambinu su draugais Charkove: ten žmonės gyvena dar baisiau – rūsiuose, metro, požemiuose. Išbėga tik trumpam iki parduotuvės, nusiperka, ko ten dar likę, ir atgal. Gatvėmis vaikščioti neleidžiama, kad nepalaikytų diversantais.

Gyvieji ir mirusieji rūsiuose – šalia. Mano draugė dėl tebesitęsiančių karo veiksmų jau savaitę negali palaidoti savo mirusios motinos“, – šiurpią realybę atskleidė Tatjana.

Paklausta, ar neketino visa šeima anksčiau atvykti į Lietuvą, Tatjana sakė, kad jai ir dabar nesinorėjo palikti namų: „Kijeve buvo oficialiai kalbama, kad bus karas – tą ir patys jautėme, kai šitiek technikos suvežė prie sienos.

Bet visi kalbėjo, kad truks dvi-tris dienas, kol galutinai užims Luhanską ir Donecką. Niekas nemanė, kad rusai sieks užgrobti visą Ukrainą, ir gyvenimas staiga apsivers aukštyn kojom.

Keršija už tai, kad norime būti europiečiais. Vieną rytą iš normalaus gyvenimo patekome į siaubą – bombos, sprogimai, griūtys, žūtys... Totali nemiga, baimė – krūpčioji nuo kiekvieno sprogimo, atrodo, kad eini iš proto.“

Prašė padėkoti už gerumą

Abi karo pabėgėlės sakė: Lietuvoje joms atrodo lyg būtų patekusios į kitą planetą. O apie tokį lietuvių gerumą, nuoširdumą ir palaikymą, kokį patyrė nuo pirmųjų dienų, jos nė negalėjo įsivaizduoti.

„Mudu su vyru – kuklūs žmonės. Sunku apsakyti, kokį kaimynų, visiškai nepažįstamų žmonių gerumą patyrėme.

Man Lietuva – lyg antroji tėvynė. Vos tik pirmininkė Danutė paskelbė, kad atvyksta mano giminaitės, netilo telefono skambučiai: žmonės klausė, ko reikia, vežė drabužių, batų, daiktų. Ir brolis pranciškonas Paulius mums rinko labdarą.

Nė nežinome, kaip atsidėkoti už šitokį gerumą, už tokią didelę ir plačią lietuvių širdį“, – ašaroms riedant pavargusias skruostais, kalbėjo N. Budrikienė. Ir visos trys prašė jų vardu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos žmonėms.

Be V. ir N. Budrikių šeimos Dupulčiuose, karo pabėgėlius iš Ukrainos šiomis dienomis jau priglaudė vieno salantiškio verslininko šeima. Tai – 3 vienos šeimos nariai, tarp kurių yra 4-metis berniukas su specialiaisiais poreikiais.

Kartenos bendruomenės pirmininkas Marius Meškauskas taip pat užleido savo namus pabėgėliams, kuriuos iš Lenkijos pargabeno jo brolis: buvo 3 moterys su 3 vaikais, viena jų išvyko toliau į Estiją, kitą – į Latviją. Kartenoje kol kas glaudžiasi viena moteris su 15-mete dukterimi, bet ir ši ketina išvykti gyventi į Klaipėdą.

Darbėnuose kol kas pabėgėlių nėra, tačiau seniūnas Alvydas Poškys patikino, kad Šventosios ir Laukžemės klebonas Zenonas Degutis pasiūlė, prireikus, patogiai apgyvendinti mažiausiai 3 pabėgėlių šeimas Laukžemės parapijos namuose.

Gemius

Raktažodžiai
Sidebar placeholder