Palangos gitaros mokytojas Dainius Žilinskas: „Visada tikiuosi prasibrauti iki vaikų širdžių ir užkrėsti juos meile muzikai“

„Visada tikiuosi, kad man vis tik pavyks prasibrauti iki vaikų širdžių ir užkrėsiu juos meile muzikai.  

O būsimoms gitaristų kartoms norėčiau perduoti, kad gitara nėra daiktas – tai maža laboratorija. 

Arba kaip sakė Antonio Vivaldi, kad gitara – tai kamerinis orkestras,“ – „Palangos tiltui“ sakė Dainius. Ne veltui tėvai Palangoje sako, kad vaikui turėti tokį mokytoją – didelė sėkmė.

– Kas Jus „užkrėtė“ meile gitarai? Kada supratote – tai jūsų instrumentas?

– Meilė gitarai mane pasiekė ne kaip impulsyvus šauksmas, o kaip lėtai augantis sielos šešėlis. Tai yra nebuvo taip, kad aš iškart supratau koks nuostabus tai instrumentas.

Iki kol rankose atsidūrė gitara jau buvau išbandęs tokius instrumentus kaip akordeonas, fortepijonas ir saksofonas. Tačiau tik gitara pažadino manyje kažką gilesnio ir matyt, kad pats instrumentas mane pasirinko dar prieš man pasirenkant jį. Laikas grojant nepastebimai tirpdavo, o sėdint mokyklos suole tiesiog laukdavau tos akimirkos, kai rankose atsidūrusi gitara prabils.

– Daugeliui gitara asocijuojasi su romantika, bardais ir dainomis prie laužo. Ar mokydamas jaunimą vis dar jaučiate šitą „serenadų“ dvasią?

– Serenadų dvasia šiandien nėra apie laužus ir dainas, ji yra apie tą mažą virškinamo liūdesio sluoksnį, slypintį kiekvieno žmogaus viduje. 

Šiais konformistiniais laikais, kai labiausiai būna išgirsti tie, kurie garsiausiai rėkia, bet ne tie, kurie turi jautrią širdį, grojimas tampa labiau kaip pabėgimo nuo triukšmo forma, bet ne priemonė kažkam suvilioti. Nors kas galėtų paneigti, kad žmogus, kuris valdo instrumentą neturi to ekstra žavesio?

– Kokios intencijos ir lūkesčiai dažniausiai atveda vaikus į Jūsų klasę?

– Kartais grojimas gitara būna neišsipildžiusi tėvų svajonė, todėl vaikas atsiduria pas mane. Kartais vaikai patys aiškiai suvokia, kad nori skambinti gitara. Scenarijų būna įvairių, bet tiesą sakant, priežastis man niekada nebuvo svarbi. 

Aš be galo tikiu mokiniu nuo pat pirmos akimirkos, kai su juo susipažįstu. Tikiu, kad jis/ji gali groti labai gerai ir visada būsiu šalia, visada palaikysiu ir padėsiu kaip tik sugebėsiu.

– Mokote vaikus groti ir solo, ir ansambliuose.

– Ansamblinis grojimas moko mokinį klausytis ne tik to, ką jis sugeba išgauti savo pirštais, bet ir to kas vyksta tarp garsų ­– tų nepastebimų akimirkų, kai juokiamės ir nervinamės, kai mėginame padaryti kuo geriau ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad net ir nesėkmės atveju galėtume sakyti : „padarėme viską, ką galėjome“.

Visa tai sukuria bendrą muzikos pulsą ir tik tada įvyksta supratimas, kad muzika yra ne apie vieną balsą, o apie gebėjimą tapti dalimi kažko didesnio, nei tu pats. Ši patirtis išmokina mokinį to, ko kartais nepajėgia išmokyti jokia teorija – tikra bendrystė prasideda ten, kur tu pirmą kartą iš tiesų išgirsti kitą žmogų. Pasaulis nesisuka vien apie tave, bet tu esi jo dalis.

– Gitarą dažnai vadina „draugišku“ instrumentu – lengvai nešiojama, patogi, visada šalia. Bet ar iš tiesų lengva ją išmokti? Kokius mitus apie gitarą Jums dažniausiai tenka griauti?

Čia mes neabejotinai susiduriame su klausimu: ką išmokti? Jeigu dainų akordus, tada nėra itin sudėtinga, bet jei kažką daugiau – tada labai sudėtinga. Taip pat kuo esi vyresnis, tuo sunkiau. Galų gale vis tiek visur reikia tos nelemtos disciplinos. Kaip teigia Merfio dėsnis: „niekada niekas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pradžių“ (juokiasi)...

– Kaip „įžiebti“ vaikų norą groti? Ar turite savo metodą, ritualą, žaidimą ar frazę, kuri visada veikia?

– Aš nesiekiu jų įkvėpti jokiomis formulėmis ar ritualais – tiesiog stengiuosi kurti saugų, tylų ir neužpildytą laiką, kuriame  jie gali pajusti, kad muzika atsiranda ne iš draudimų ar reikalavimų, o iš vidinės būtinybės išreikšti kažką, kas kitaip liktų jų kūne kaip sunkumas. Tada, idealiausiu atveju noras groti atsiranda ne iš mano pastangų, o iš jų pačių poreikio būti išgirstiems. 

Tik nereikia apsigauti – vien emocijomis gerų rezultatų pasiekti neįmanoma, geriausiai groja tie, kurie laikosi disciplinos ir sugeba paimti gitarą į rankas, net ir tada kai nesinori. Nieko nedarant mūza gali ir nepasirodyti. Visada kalbuosi su mokiniais labai atvirai, o vyresniesiems kartais primenu, kad: „Ąžuolai šiltnamyje neauga“.

– Šiuolaikiniai vaikai auga apsupti ekranų. Kaip gitara ir muzika konkuruoja su technologijomis?

– Gitara laimi tada, kai vaikas supranta, kad ekranas duoda impulsus, o muzika – patirtį. Kai vaikas supranta, kad gali save išgirsti ir išreikšti per instrumentą viskas perauga į kitą lygį.

Kelionės, buvimas scenoje, aplodismentai, kartais nusivylimai, bet dažniau džiugesys, kai pavyksta – tai yra tikra, tai yra apčiuopiama. Viena yra stebėti kitų gyvenimus per ekraną ir visai kas kita gyventi savo gyvenimą.

– Kokią didžiausią pažangą ar kūrybinį proveržį esate matęs savo mokinių tarpe?

– Man didžiausias proveržis nėra greitis ar sudėtingas kūrinys. Man tikrasis proveržis – tai lėta, beveik nepastebima akimirka, kai mokinys, dažnai po mėnesius ar metų metus trukusios vidinės kovos staiga groja taip, lyg tarp jo ir instrumento nebelieka jokio atstumo. 

Kaip raitelis galų gale pajunta savo žirgą, kaip lenktynininkas savo automobilį, atlikėjas – savo gitarą. Ir tai ne technikos triumfas, o žmogaus susiliejimas su instrumentu. Tai mane įkvepia labiau nei bet koks mokinių laimėtas konkursas.

– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis už mokyklos ribų? Ar gitara Jus lydi ir po pamokų...

– Mokslo metų laikotarpiu rytais pasigroju, bet vakarais vertinu ramybę. Mėgstu tyloje skaityti iš bibliotekos parsineštas knygas, dažniausiai tai būna grožinė ir saviugdai skirta literatūra. Pats turiu parašęs nedidelės apimties knygelę, tačiau šiuo metu neberašau.

Šiltuoju metų sezonu gitara turi truputį luktelti, nes būna, kad keliauju motociklu po Europą. Patinka nubusti palapinėje prie upės, ar kažkur Austrijos kalnuose. Važiuoti ten, kur akys mato.

– Kokių svajonių ir ateities planų turite – tiek kaip muzikantas, tiek kaip pedagogas?

– Artimiausiu metu noriu padaryti koncertinę programą, tačiau turiu problemų su pirštų sąnariais, tai viskas vyksta palengva, neskubinant. Tik žinau, kad programa kaip ir koncertai tikrai bus, tai tėra laiko ir kantrybės klausimas.

– Ką norėtumėte perduoti būsimoms gitaristų kartoms?

– Kaip pedagogas tikiuosi, kad vis pavyks prasibrauti iki vaikų širdžių ir užkrėsiu juos meile muzikai.  

O būsimoms gitaristų kartoms norėčiau perduoti, kad gitara nėra daiktas – tai maža laboratorija. Arba kaip sakė Antonio Vivaldi, kad gitara – tai kamerinis orkestras.

Ir jei iš tiesų įsiklausysime į jos skambesį, tai išgirsime kaip atsiranda nedidelis stebuklas.