Palangos žmonių gerumas sužavėjo baltarusį odontologą

Nors Baltijos odontologijos centre bendrosios praktikos gydytojas odontologas dirba nesenai, jis jau laisvai kalba lietuviškai – taip, jog sunku patikėti, kad yra užsienietis. Vyras sako jau spėjęs įsitikinti, kad naujoji darbo vieta jam suteikia visas galimybes tobulėti, todėl jis čia pasiryžęs likti ilgam. 

Iš milijoninio Minsko atvykusiam Dmitrijui rami Palanga – tikra atgaiva, tačiau ne tai jį sužavėjo labiausiai. „Žmonės čia yra labai geri ir daug man padeda. Tai svarbu vienam atvykus gyventi į kitą šalį“, – sako D. Valadkevičius. 

25 metų odontologas atvirai papasakojo, kokie keliai jį atvedė į Palangą. 

– Dmitrijau, kodėl nusprendėte tapti odontologu? 

– Užaugau medikų šeimoje – abu mano tėvai yra gydytojai, todėl gana anksti ėmiau svajoti ir sieti savo ateitį su medicina. Į odontologijos kelią mane nukreipė tėvai, nors ši sritis ir man pačiam jau buvo įdomi, be to, šią profesiją rinkosi ir mano sesuo, kuri kiek anksčiau už mane tapo odontologe, tiesa, šiuo metu jau nedirba. Kartu su manimi Baltarusijos valstybiniame medicinos universitete odontologijos studijas baigė ir mano brolis dvynys, tik dirbti jis jau nepanoro, pasuko į IT sritį. 

- O Jūs niekada nesudvejojote dėl pasirinkto kelio? 

– Ne, net nesu pagalvojęs, kad ši veikla – ne man. Odontologija man iš karto patiko. Tik baigęs studijas pradėjau dirbti vienoje didesnių Minsko klinikų.

- Ir kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Nėra vieno atsakymo, manau, kad tai nulėmė daug aplinkybių. Dar studijuodamas Baltarusijoje pradėjau domėtis galimybėmis kelti kvalifikaciją Lietuvoje, galvojau apie tai ir dirbdamas. 

O praėjusių metų rugpjūtį baigėsi mano sutartis su klinika Minske, šalyje vyko neramumai, tuo metu Lietuva supaprastino nacionalinės vizos išdavimą. Pamaniau, kad tai tarsi ženklas: dabar arba niekada. Daryti ar ne? Ir nutariau pabandyti, ėmiau ieškoti darbo pasiūlymų. 

Kai buvo sutarta su Baltijos odontologijos centru, iš karto ėmiau ruoštis – pradėjau mokytis lietuvių kalbos, tvarkytis visus būtinus dokumentus. 

– Užsieniečiai sako, kad lietuvių kalba yra be proto sunki, o Jūs puikiai kalbate lietuviškai, sunku patikėti, kad esate užsienietis. Norite pasakyti, kad išmokote kalbą per  3-4 mėnesius?

– Taip, pradėjau mokytis praėjusių metų rudenį. Matyt, kai turi tikslą išmokti, kai yra noro, tai viskas įmanoma.

Aš mėgstu bendrauti ir man svarbu rasti ryšį su visais mane supančiais žmonėmis, ne tik su pacientais.   

–Ar prieš tai esate čia buvęs?

–Lietuvoje – daug kartų, juk gyvenau kaimynystėje. Ši šalis man visada patiko, tik Palangoje anksčiau būti neteko. 

–Ir kokie pirmieji įspūdžiai atsidūrus Palangoje?

– Atvykus iš Minsko, kuriame gyvena 2 milijonai žmonių, dėl jų skaičiaus skirtumą galima pajusti iš karto. Bet tai aš žinojau dar prieš atvažiuodamas, internete daug skaičiau ne tik apie Palangą, bet ir apie Klaipėdą, visą regioną. 

Tai, manau, yra pranašumas, nes ramybė man labiau patinka nei milijoninio miesto chaosas. Jau kitą dieną ėjau pasivaikščioti prie jūros, pasidairyti po miestą. 

Mano nuomone, žmonės ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje yra panašūs, juk abi valstybes sieja bendra istorija.

Nors Lietuva baltarusiams – užsienis, aš čia nejaučiu nei per didelio kultūrų skirtumo, nei patiriu sunkumų bendraujant ir suprantant aplinkinius žmones, nejaučiu tokio streso, kaip pavyzdžiui, kokioje Prancūzijoje.

– Kas pačioje pradžioje atvykus jus stebino?

–  Įsikūrus Palangoje didžiausią įspūdį man paliko aplinkinių žmonių gera nuotaika ir draugiškumas. Jie čia labai paslaugūs, rūpestingi, ypač kolegos klinikoje, visi stengiasi man padėti.

Pradžioje yra sunku vienam atvažiavus gyventi į svetimą šalį, todėl toks žmonių dėmesingumas ir rūpestis labai padeda, ir aš už tai visiems esu labai dėkingas. 

– Kiek jau pažįstate Palangą ar jos apylinkes? Ką veikiate laisvalaikiu?

– Aš daug vaikštau mieste, bendrauju su palangiškiais, kai tik randu laiko, stengiuosi kraštą pažinti geriau, nuvažiuoti į kitus miestus.

Paskutiniu metu aplankiau Klaipėdą, Vilnių, Plungę, Nidą. Labai patiko Kuršių nerijos kopos, Plungėje – įspūdingas Oginskio dvaras,

Klaipėdoje – labai gražus ir jaukus senamiestis, o Vilniuje – iš viso visokių gražių dalykų labai daug.

Laisvalaikio turiu nedaug, tai tą laiką stengiuosi skirti kelionėms dviračiu, nes šiuo metu Palangoje, aplinkiniuose parkuose ir prie jūros yra nepaprastai gražu. Dar bėgioju gamtoje. Mėgstu groti gitara. 

– Kokį įspūdį jums padarė naujoji darbo vieta? 

– Baltijos odontologijos centras yra labai gerai įrengtas, kiek galiu spręsti, čia yra viskas, ko reikia moderniai plataus paslaugų spektro odontologinei klinikai. Minske tokio lygio klinikų yra tikrai labai nedaug.

Čia tiek gydytojo darbui, tiek paciento patogumui maksimaliai viskas suplanuota ir įrengta vienoje vietoje: nuo naujausios diagnostikos įrangos, kaip antai tūrinė kompiuterinė tomografija (3D) ar kaip trimatis dantų atspaudų skeneris iki laboratorijos, aprūpintos naujausia aparatūra ir joje dirbančiais aukštos kvalifikacijos dantų technikais.

Tokia darbo aplinka maloniai stebina ir džiugina, kaip ir tai, kad man pasisekė patekti į labai rimtų specialistų kolektyvą.

– Galėtumėte įvertinti save, kaip specialistą?

–Aš esu jaunas gydytojas, bendrosios praktikos odontologas, galiu diagnozuoti ir gydyti įvairiausias dantų ligas, operuoti. Man sekasi ir patinka dirbti su vaikais. 

Darbą visą laiką stengiuosi atlikti kuo geriausiai – kad liktų patenkintas ne tik pacientas, bet ir aš. Nuolat siekiu tobulėti. Man patinka iššūkis mokytis visą gyvenimą.

–Tai jūsų pacientai išeina su šypsena?

– Stengiuosi, kad visą laiką būtų taip.

– Kokios Jūsų patirtys po pirmųjų pacientų vizitų čia, Palangoje? Ar nekilo problemų dėl tarpusavio supratimo?

– Jeigu jau nusprendžiau atvykti dirbti į Lietuvą, tai noriu sėkmingai pritapti ir prisijungti prie bendruomenės. Labai norėčiau, kad pacientai manytų, jog esu lyg vietinis ir net nepajustų skirtumo. 

– Teko girdėti, kad su vaikais gali dirbti ne kiekvienas odontologas – tada tik geru specialistu būti nebeužtenka, reikia ir psichologo, ir „šoumeno“ savybių. Ar tai tiesa?

– Galbūt tai psichologiškai ir sudėtingesnis darbas, bet man tai nėra sunku, mane džiugina atrastas ryšys su vaiku, ir iki šiol man tai puikiai pavyksta. Čia, Palangoje, jau turėjau ne vieną mažąjį pacientą ir viskas sekėsi puikiai. 

Bet turiu pasakyti, kad kai Lietuvoje pradėjau dirbti su vaikais, lietuvių kalbos teko mokytis iš naujo, nes bendraujant su mažaisiais reikia visai kitokių žodžių draugystei užmegzti. O ramybė, kantrybė ir bendravimo įgūdžiai – tai savybės, kurias privalo turėti kiekvienas odontologas.

– Ar turite profesinių svajonių, kaip save įsivaizduojate ateityje?

– Tiesiog noriu tobulėti ir kuo daugiau išmokti. Odontologija – tai įvairiapusė profesija, yra daugybė galimybių specializuotis siauresnėse srityse.

Todėl labai sunku pasakyti, kur aš būsiu, pavyzdžiui, po dešimtmečio, bet dabar domiuosi implantologija.

Iki šiol rašau straipsnius odontologijos temomis į mokslo žurnalus. Turiu įvairiausių idėjų, tikiuosi, kad jas ateityje bus galima įgyvendinti. 

– Manote, kad į Lietuvą atvykote ilgam? 

– Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad ilgam. Palanga mane priima labai šiltai, džiaugiuosi dirbdamas puikioje klinikoje, tuo pačiu, tikiuosi, kad ir aš atnešu bendruomenei kažką gero, o ir aplinkinių šypsenos bei palaikymas stipriai mane motyvuoja stengtis.