Pašaukimą surado kaime

Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav.) Viktorija ir Vytautas Dūdoniai plėtoja netradicinį „Daržo bitės“ mišrų ūkį. Šaltuoju metų laiku pagrindiniai darbai – avių ir vištų priežiūra.

Tad žiemą jie stengiasi ilsėtis, atgauti jėgas, įvertinti praėjusius metus, papildyti žinių bagažą.

Kryptį padiktavo avys ir smidrai

„Bet kiek čia tos žiemos, tuoj ant palangių pradės rikiuotis daigyklos ir vėl pasinersim į auginimo rūpestėlius“, – kalbėjo nenuilstanti daržo šeimininkė.

Mišriame Dūdonių ūkyje per 8 metus atsiskleidė dvi pagrindinės kryptys – avininkystė ir netradicinių daržovių auginimas. 

Jauna kūrybinga šeima kurį laiką atverdavo duris ir lankytojams bei stovyklautojams, bet edukacijų tempą teko pristabdyti dėl šiltuoju metų laikotarpiu atsirandančių darbų gausos.

Anot ūkininkės Viktorijos, jų šeimos ūkio istorija prasidėjo nuo vienos avies ir dviejų ėriukų, kuriuos 2017 metais savo žentui Vytautui gimtadienio proga padovanojo uošvė – Viktorijos mama. 

Dovana buvo parinkta neatsitiktinai – žentas gimęs po Avino ženklu.

„Tuo metu mes patys dar gyvenome mieste, o mano mama pažadėjo padėti prižiūrėti avis, kol mes būsime darbuose.

Taip nedidelis avių pulkelis pamažu didėjo, o kartu augo ir mūsų džiaugsmas naujais gyvybės ciklais bei natūraliu vienkiemio kraštovaizdžio „tvarkymu“.

Atrodė, kad taip ramiai ir gyvensime, kad nieko čia daugiau netrūksta“, – ūkininkavimo kelio pradžią prisiminė Viktorija.

Jos teigimu, viskas iš esmės pasikeitė 2020 metais, prasidėjus koronaviruso pandemijai. Su šeima – vyru, 3 metų dukra ir ką tik gimusiu sūnumi jauna moteris atvyko į savo vaikystės sodybą vienkiemyje „tik mėnesiui“ – praleisti karantiną.

Čia buvo daugiau erdvės, tylos, laisvės. Buvimas gamtoje jaunai mamai pažadino norą ne tik būti, bet ir kurti, prasmingai išnaudoti vaikų priežiūros laikotarpį bei save realizuoti, nes kaime turėjo ir žemės.

Vienkiemio sodybos žemėje jie su vyru netrukus pasisodino apie 400 smidrų krūmų. Anot Viktorijos, tuo metu smidrai Lietuvoje buvo gana nauja, dar ne itin populiari daržovė, bet būtent tuo jie jauną moterį ir sužavėjo.

„Smidrus atradau dar 2010 metais, gyvendama Vokietijoje – ten pavasariais „Spargel“ (smidrai) yra visuotinis reiškinys, jų būna visur: parduotuvėse, turguose, gatvės kioskuose, receptų žurnaluose. 

Tuomet tik smalsiai stebėjausi, kodėl jie tokie populiarūs ir bandžiau prisijaukinti neįprastą skonį, o po dešimtmečio jie trankiai, bet užtikrintai grįžo į mano gyvenimą“, – su pozityvumo gaida pasakojo V.Dūdonienė.

Įsisuko atsakomybių karuselėje

Nors iki įsileidžiant avis bei smidrus sutuoktiniai neturėjo nieko bendra su žemės ūkiu, abu pradėjo domėtis ES parama jauniesiems ūkininkams.

Tai Dūdoniams buvo visiškai nauja sritis – projektų rengimas, terminai, institucijos, apie kurias Viktorija anksčiau net nebuvo girdėjusi.

„Žemės ūkio skyrius, Nacionalinė žemės tarnyba, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Nacionalinė mokėjimo agentūra... 

Reikėjo suprasti, kas už ką atsakingas, kur ir kada kreiptis. Galiu pasakyti – visur sutikome kantrius, padedančius žmones, kurie tikrai stengėsi mums padėti susigaudyti visose vingrybėse, nukreipdavo tinkama linkme“, – pasakojo Bagotosios kaimo ūkininkė.

V.Dūdonienė: „Sunkiausia su pirmakartėmis, nes jos neprognozuojamos, kartais net neprisileidžia savo naujagimių, o tada jau prasideda tikras maratonas su buteliukais ir individualia ėriukų priežiūra.“

Ji dabar prisimena, kad tuomet dienos ir naktys bėgo mokantis ir ieškant informacijos, kaip tinkamai auginti smidrus, arbūzus, kitas netradicines daržoves, valgomuosius dantenius (šitakius) ant rąstų. 

Platesnis asortimentas šeimos ūkiui buvo tiesiog būtinas, kad verslo planas atitiktų finansavimo reikalavimus.

Po beveik pusės metų sulaukė gerų žinių – jų ūkio kūrimąsi parems. Tačiau tuo pačiu jauni žmonės puikiai žinojo, kad ši parama – ne šiaip pinigėliai iš dangaus. Tai didelė atsakomybė ir rizika, įsipareigojimai ir nuolatinė kontrolė.

Viktorijos pastebėjimu, daržovių auginimas atvirame grunte – itin rizikinga veikla. Kokybiškam derliui įtakos turi labai daug kas: saulė, lietus, vėjas, šalnos, karščiai, krušos, kenkėjai, laukiniai gyvūnai, dirvožemis ir, žinoma, paties ūkininko gebėjimai ir net kūrybiškumas.

„Matydami, kiek daug žalios erdvės turime ir kaip gera joje būti mūsų vaikams, pradėjome kviesti kitas šeimas į edukacijas, renginius susipažinti su mūsų „Daržo bitės“ ūkiu, jo gyventojais, mūsų auginamomis kultūromis ir jų panaudojimo būdais.

Suteikėme galimybę laiką leisti gamtoje tiems, kurie ieško kontakto su ja. Šeivamedžio žiedų limonadas, moliūgų pyragas, grybų užtepėlė, kankorėžienė – tai tik dalis skonių, kuriais dalijomės. 

Taip kaime, vietoje planuoto vieno mėnesio, užsilikome puspenktų metų“, – linksmai pasakojo V.Dūdonienė.

Žinių semiasi universitete

Lankytojai šiame ūkyje edukacijose galėdavo pamatyti smidrų auginimo kelią nuo vagos išarimo, smidrų daigų sodinimo, palyginimo kitame lauke, kaip šios daržovės pasistiebia per metus, kaip nuimamas jų derlius, susipažindavo su skirtingomis smidrų rūšimis, įvertindavo jų skonius.

Kita dienos pusė sodyboje būdavo skirta susipažinti su šitakių auginimo būdu, kaip prigręžiojus skylučių lapuočio medžio rąsteliuose bei ten prikaišiojus grybiena užkrėstų pagaliukų galima išauginti pikantiškų grybų derlių.

Atvykusiems būdavo smalsu iš arčiau pažinti ir avių gyvenimą, susidraugauti su spalvotus kiaušinius dedančiomis vištomis.

V.Dūdonienė kartu su bendramintėmis pas kolegas ūkininkus Kardokuose (Kazlų Rūdos sav.) renginyje „Pramiegoti pusryčiai Kupole“.

Dūdoniams tik iš pradžių pavyko tarpusavyje suderinti ūkininkavimą, kaimo verslą ir pomėgį. Smidrų augintoja neslėpė, kad smidrai – daugiametis augalas, o jų derlingumas kasmet didėja.

„Tai reiškia, kad kiekvienas pavasaris tampa vis intensyvesnis – laukia derliaus nuėmimas, reklama, logistika, klientai, buhalterija.

Tačiau mano pagrindinis tikslas išlieka tas pats – kad žmogų pasiektų šviežia, saugi, sveika produkcija, ir geriausia, kad būtų tiesiai iš lysvės. Įvertinus viską, teko atsisakyti edukacijų.

Jos labai imlios laikui ir energijai, ypač derinant su lauko darbais“, – pastebėjo jauna ūkininkė.

Šeimos ūkyje dirba daugiausia dviese su vyru, nors abu dar turi ir samdomus darbus kitame mieste. Kartais pagalbon atskuba ir prie darbų prisijungia Viktorijos mama.

Iš pradžių mama buvo gana skeptiška, vis savo dukros ir žento klausdavo, kas atvažiuos į laukus, kam reikalingi smidrai, kas pirks tokią brangią daržovę?

„Turbūt tos abejonės mane ir paskatino veikti atkakliau. Šiandien mano mama jau kardinaliai pakeitusi nuomonę“, – gera smidrų auginimo pradžia džiaugėsi Viktorija.

Tokio rezultato ji pasiekė nuolat dalyvaudama mokymuose, skirtuose ūkininkams ir perdirbėjams, be to, pajuto, kad nori šio to daugiau, ne tik užauginti ir parduoti.

Tad šiuo metu Viktorija studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje – gilina žinias ir ieško naujų sprendimų maisto žaliavų saugos srityje.

Vien iš ūkio – neišgyventų

Viktorija minėjo, kad jų ūkio auginamų daržovių plotai nėra dideli, tik kai pavasarį prasideda darbymetis, atrodo, kad jie beribiai, bekraščiai.

Smidrai užima apie 1,2 ha. Taiko sėjomainą – 1 ha plote augina žieminius svogūnus, česnakus, burokėlius, arbūzus ir kitas daržoves bei senovinius aukštaūgius rugius.

Susikurtas ūkis šiandien keturių asmenų Dūdonių šeimai – atsakingas verslas, bet kartu ir jų šeimos gyvenimo būdas. Jie nuolatos bando laviruoti tarp ūkio, tarp verslo, tarp pomėgio ir tarp samdomų darbų.

„Toks, sakyčiau, gyvenimo būdas. Čia gaunu didžiausią moralinę grąžą. Pirmasis pavasario smidrų ryšulys, jų kvapas, traškumas, pirmi sezono grybai – visų jų labai laukiu.

Tik sezonui įsibėgėjus minčių būna visokių, kartais labai laukiu pabaigos. Dar didesnė laimė, kai klientai pasako, kad mano smidrai jiems skaniausi, o mano vištų kiaušiniai – patys geriausi.

Tai labai stipriai motyvuoja“, – stengdamasi perteikti pozityvią nuotaiką kalbėjo V.Dūdonienė.

Jauna mama ir ūkininkė neneigė, kad ūkininkauti nėra lengva, ypač pradedant nuo nulio – be infrastruktūros, technikos, pakankamų žmogiškųjų resursų.

Jiems labai padėjo šeima, draugai ir Bagotosios kaimo bendruomenė. Viktorijos vyro tėtis pats sukonstravo specialius padargus smidrams sodinti ir auginti – Lietuvoje jų įsigyti tiesiog nebuvo galimybės.

Ji aiškino, kad labai vertina visų pagalbą: papildomos rankos sodinant smidrus, žieminius česnakus ar svogūnus – neįkainojamos.

„Išgyventi iš ūkininkavimo įmanoma, bet tai rizikinga ir nestabili veikla. Būtina diversifikuoti, nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių teisės aktų.

Kol ūkininkai nuo aušros iki sutemų triūsia laukuose, kabinetuose pakeičiamos taisyklės. Atvyksti deklaruoti pasėlių ir supranti, kad reikia viską perplanuoti, nes kažkur buvo atnaujinta informacija, kurios nepastebėjai“, – kiek daug pokyčių aplinkui, atkreipė dėmesį ūkininkė.

Gyvuliai suteikia pilnatvės

Jaunai šeimai nėra per sunki gyvulininkystės kryptis, nors augindami avis ir susiduria su nemažai iššūkių. Šiuo metu Dūdonių ūkio bandoje jau tik apie 15 avių.

Kaip ir dauguma nepatyrusių augintojų, jie pradėjo nuo ėriavedės romanovės, o vėliau jaukinosi Škudų, Lietuvos juodgalvių, Vokiečių juodgalvių, Sufolkų veislių avis.

„Didelių problemų su jomis nėra, nors, žinoma, per tuos beveik 9 metus buvo visko. Reikėjo daug išmokti, perprasti avių elgesį, tad dabar jau dažnai galime įtarti, kuri avis šiąnakt pabers ėriukų.

Ėriavimųsi taip pat buvo įvairių. Sunkiausia su pirmakartėmis, nes jos neprognozuojamos, kartais net neprisileidžia savo naujagimių, o tada jau prasideda tikras maratonas su buteliukais ir individualia ėriukų priežiūra“, – pasakojo Viktorija.

Avis šeima augina šeimos poreikiams. Vaikams labai patinka patiekalai su ėriena. Tėvams ilgą laiką tekdavo slapukauti nuo vaikų, kokia tai mėsa, nes nerimavo, nežinodami, kaip reaguos.

Bet jie tai priėmė labai natūraliai. Gal kad didžiąją vaikystės dalį Dūdonių vaikai praleido kaime.

Savo avis Viktorija ir Vytautas kerpa kartą per sezoną, tiesa, ne patys – kviečia kirpimo ekspertus. Tuomet šeimininkai su atžalomis grožisi, kaip vienas žmogus per porą minučių išvaduoja avį iš kalno vilnos.

Ją naudoja ūkinės paskirties pastatų šiltinimui, šiltnamio mulčiavimui, dalinasi su kitais daržininkais.

Greta avių dera ir vištos dedeklės. Šeimai kiaušinių parduotuvėse pirkti jau nereikia, turi kaimiškų, o kai turi jų perteklių – pasidalina ir su kitais, kurie vertina kokybiškus naminius kiaušinius ir supranta jų naudą.

Paprastai augina iki 30 vištų, tik šiuo metu, žiemą, jų – kiek mažiau.

Viktorija jautriai kalbėjo, kad greta gyvenančių lapių šeimyna išsikėlė puotą. Prarasti dalį dedeklių šeimai buvo nemenkas nuostolis, bet supranta, kad gyvenant kaime ir auginant paukščius kartais neišvengiama duoklė gamtai.

„Mūsų vištos veislinės, su skirtingais charakteriais, o ir kiaušiniai jų spalvoti bei įvairių formų. Taip daug smagiau ir, manau, skaniau“, – savo vištų šeimą apibūdino ūkio šeimininkė.

Tarpusavyje nekonkuruoja

„Lietuvos kaimo verslininkai – kūrybingi, išmintingi, labai darbštūs žmonės. Jiems reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, kad būtų pastebėti, pritrauktų klientus.

Todėl kaime ypač svarbus tarpusavio palaikymas. Ypač čia, Kazlų Rūdoje, kiekvienas esame tarsi savo savivaldybės ambasadorius.

Visada savo klientams paminėsime, kur mūsų apylinkėse galima įsigyti ką nors skanaus ir specifiško, ką pamatyti, patirti, kokį renginį ar parodą aplankyti.

Konkurencijos nejaučiam, nes visi esame unikalūs. Lankomės vieni kitų renginiuose, keičiamės produkcija. Natūriniai mainai pas mus populiarūs ir tai labai žavu“, – įsitikinusi Bagotosios kaimo ūkininkė.

Prieš keletą metų ji su būreliu bendraminčių moterų pradėjo organizuoti „Pramiegotus pusryčius“ – specifinį, jaukų renginį, kuris sujungia vietinius tikro maisto augintojus ir gamintojus.

„Pramiegoti pusryčiai Kupole“ – tai lėta, sąmoninga diena, kai leidžiama sau pabusti be žadintuvo, neskubėti ir tiesiog būti.

Svečių kas kartą laukia vietiniai, sezoniniai, su meile užauginti ir pagaminti produktai bei patirtys, kuriose teminiai pusryčiai virsta jaukiu ritualu klausantis gamtos, gitaros skambesio ir vienas kito“, – pusryčių esmę kupole atskleidė viena iš jų dalyvių – Viktorija.

Jaunai moteriai jos gyvenamoji vieta išskirtinė, nes dalis jos pačios šaknų – iš šių apylinkių. „Augau šiame vienkiemyje, lankiau Bagotosios pagrindinę mokyklą.

Vaikystėje norėjosi kuo greičiau ištrūkti – atrodė per ramu, per toli nuo pasaulio. Dabar jau į tai žvelgiu visiškai kitaip.

Vertinu ramybę, erdvę, savitumą. Senųjų gyventojų mažėja, atsikelia naujakuriai, keičiasi kartos. Tačiau Bagotoji vis dar tokia pat „bagota“ gerų, kūrybingų, šviesių žmonių“, – meilę savo gimtinei puoselėja V.Dūdonienė.

Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centro Turizmo specialistės Domininkos Živelienės duomenimis, jų krašte daugiausiai vystomi turizmo verslai – sodybos, pirtys, rengiamos edukacijos.

Tad sudėtinga išskirti kurį nors vieną ar keletą – visi verti dėmesio. Su ūkininkavimu labiausiai susijusi šilauoges auginanti „Meduolinio namuko sodyba“, „Kokoko ūkis“, o jauni ūkininkai Ieva ir Marius Skučai ne tik sėkmingai ūkininkauja, bet ir kasmet prisideda prie šiaudų arenos statymo, prie Kazlų Rūdos krašto įsimintinų kultūros renginių.